Ratilio

Jei švęsti, tai švęsti!

Jei Užgavėnės, tai Užgavėnės keturis kartus!

Užgavėnės nr. 1: Caritas pabėgėlių centre – pirmieji suimprovizuoti kostiumai, išsigandę užsieniečiai, kuriuos pažindinom su mūsų senobinėm Užgavėnių tradicijom, judinom su šokiais (paradoksas nr. 1: dauguma merginų persirengė vyrais, o jų, kaip tyčia, ir netrūko svečių būry:)), ir pirmieji blynai (paradoksas nr. 2, kai imi blyną, merki jį į šalia stovinčią uogienę, o blynas, pasirodo, su mėsa :D).

Užgavėnės nr. 2: Vilniaus mieste – visam kostiumų margumyne ir blynų kvapo sūkuryje. Vieni kitus džiuginom naujais išraiškingais amplua bei kaukėm, net fotografai nuo tokių vaizdų nesitraukė (specialios ovacijos nuotakai Severiutei ir ožiui Vladui, kas be ko, ir kitiems aktyvistams, madų demonstratoriams ir patiems gerbiamiems dizaino generatoriams).

Užgavėnės nr. 3: E&Y kompanijoje, kurios darbuotojai – entuziastinga jaunuomenė, galvas pasipuošusi įvairiausiom galvos dangom, mus maloniai priėmusi, į mūsų kalbinimus kabinetuose (rimtoje darbinėje aplinkoje) atsiliepusi ir žiemą aktyviai lauk vijusi. Gera kompanija, geras kolektyvas, nors ispaniškai meksikiečiui nelabai buvo su kuo pasišnekėti, bet svarbiausia, kad buvo norinčių kartu pajudėti ir sveikai be kavos pavasarį pradėti :)

Užgavėnės nr. 4: Maximoje ratiliokai trypė kiek valiojo ir pavasarį visiems priviliojo!

Iškart po Užgavėnių šventės tęsėsi ir ...

Trijų dienų Kaziuko mugė džiugino visus, tiek miestiečius, tiek svečius, tiek ir „Ratilio“ narius.

Kas pasigrot ir kelionėms užsigrot suspėjo, kas tik pinigų išleist atėjo,

bet visi drauge sekmadienį vieningai ant scenos dainavo iškilmingai.

Juk regionus pristatyt reikėjo ir tą kuo geriau padaryt norėjos!

Regionai mūs penki, puikūs kostiumai, viens už kitą gražesni,

tai ir šokom, ir dainavom, taip žiūrovams regionus visame gražume pademonstravom :)

Sungailų Goda

Kasmet vasario 16-oji mus atitraukia nuo darbų ir primena apie laisvę – tai, ką ilgus metus tauta siekė turėti ir ką šiandien turime branginti labiau už viską. Tradicijas puoselėjantis ansamblis „Ratilio“ Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šokiais ir dainomis kvietė švęsti kartu. Į Salomėjos Nėries gimnaziją sugužėjo nuo pačių mažiausių, tvirtai įsikibusių į mamų rankas, iki šypsenomis pasipuošusių senjorų. Popietę pradėję Tautiška giesme, nepamiršome ir į bene kiekvieno lietuvio kraują įaugusios „Giedu dainelę“, bendrame rate šokome sutartines, o, šauniems „Ratilio“ muzikantams užgrojus, sėdėti vietoje neleido ir ypač daug džiaugsmo mažiesiems svečiams suteikė įvairiausi šokiai ir žaidimai-rateliai. Muzikantams atsidėkota žavių merginų bučiniais.

Ryškiausias dienos atsiminimas – šypsančios žmonių akys, kurias išvydus dingsta nuovargis, vidų užlieja šiluma ir pajuntamas lietuvių brolystės ryšys. Vakarėjančią Vilniaus gatvę apšvietė trispalve įsižiebusios dekoracijos, kurios, kartu su gyvais renginio įspūdžiais, priminė, kokia brangi, Lietuva, esi.

Goda Polikaitytė

2016 knyga Ratilio kostiumai Artėjant 2017 metams, kurie paskelbti Tautinio kostiumo metais, Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ išleido knygą-albumą.

Tautinis kostiumas - vienas iš tautos ir valstybės simbolių, etninio tapatumo ir nacionalinės kultūros išraiškos forma. Ši knyga vaizdžiai atskleidžia Lietuvos etninių regionų tautinių kostiumų išskirtinumus. Joje ekspresyviomis nuotraukomis parodomas tautinių drabužių grožis, raštų ir spalvų įvairovė.

Knygoje lietuvių ir anglų kalbomis trumpai aprašyta istorinė folkloro ansamblio „Ratilio" tautinių drabužių kaita su buvusių ansamblio narių liudijimais. Didžioji knygos dalis – nuotraukos, kuriose, suskirstytose į 6 skyrius (Archeologiniai drabužiai, Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos, Dzūkijos ir Suvalkijos regionų kostiumai), vaizduojami pilni kostiumai ir jų detalės, pademonstruotos dabartinių ansamblio narių ir užfiksuotos profesionalios fotografės Natalijos Rancevos.

Leidiniu siekiama paskatinti bendruomenes didžiuotis savo etnografinių regionų savitumais, kilme bei tradicijomis, patraukti jaunimą domėtis ir puoselėti savitą regionų kultūrą, ypač lietuvius, gyvenančius užsienyje. Taip pat ši knyga-albumas tinka supažindinti užsieniečius su lietuviško tautinio kostiumo grožiu – ji gali tapti puikia dovana.

Sudarytojos Milda Ričkutė ir Natalija Ranceva
Archeologinių kostiumų meninės rekonstrukcijos autorė archeologė dr. Daiva Steponavičienė
Lietuvos etnografinių regionų kostiumų rekonstrukcijų autorės: Danutė Keturakienė, Dalia Zagnoj, Danutė Tamošaitienė, Rūta Kučinskienė, Bronė Zadojenkienė, Virginija Markevičienė
Fotografė Natalija Ranceva
Tekstų autorės: Milda Ričkutė, Daiva Steponavičienė
Fotografuota Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse

Projektas iš dalies finansuotas Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos.

Knygą Vilniaus universiteto užsakymu išleido VšĮ „Akademinė leidyba“, 2016.

ISBN 978-9955-33-701-0
UDK 391(474.5)(084) Ri31
Kieti viršeliai, spalvotos iliustracijos, 104 p.
Aukštis 24,5 cm, plotis 17,4 cm, storis 1,1 cm.

Knygą platina Vilniaus universiteto leidykla

21 ratiliokas, 20 dienų, 15 koncertų,7 skrydžiai, 5 eisenos, 4 masinės nuotraukos saulėkaitoje, 3 viešbučiai, 2 mišios ir 1 dusyk prapuolęs lagaminas – taip skaičiais būtų galima reziumuoti ilgai lauktą „Ratilio“ kelionę į Meksiką. Ir visgi faktų atrodo per maža tokiai tolimai, sodriai įspūdžių Odisėjai į liepos 30–rugpjūčio 14 dienomis Sakatekase ir kituose Meksikos miestuose vykusią tarptautinę Folkloriadą. Juolab kad asmenukių su žiūrovais, kremo nuo saulės sluoksnių, marškinių skalbimų, suvalgytų tortilijų, išlūkuriuotų valandų ar nuvažiuotų kilometrų jau ir suskaičiuoti neįmanoma. Verčiau kliautis pačių ratiliokų pasakojimais.

Žiūrovų dėmesys – nuo pirmų eisenų

Pasirodymų maratoną Folkloriadoje pradėjome eisenomis. Oficialus festivalio atidarymas vyko Sakatekaso stadione, kuriame pražygiavo margutėlis šalių paradas. Tarsi olimpiečiai buvome sutikti skanduotėmis, plojimais ir dideliu užrašu „Welcome“. Toks dėmesio antplūdis, turint omeny prieš renginį vykusias maudynes fotoaparatų blykstėse, mažumėlę trikdė, tačiau antrojoje eisenoje Sakatekaso gatvėmis jautėmės kur kas geriau – matyt dėl to, kad buvome savam kaily: muzikantai į instrumentus įsitvėrę, šokėjai – į vienas kitą. Net ir sukantis fokstroto žingsniu pro akis neprasprūdo senamiesčio grožis ir susirinkusių žiūrovų šiluma. Džiugino net tik gausybė draugiškų šypsenų, skanduojamas „Lituania“, bet ir betarpiškas bendravimas: jei pamojuosi, visada, net iš balkonų, atmojuos atgal. Ypač pasiteisino šokis „Kuchanuška“ –vietiniai patys tiesė rankas papliauškėti kartu su mumis. Nenuostabu, kad „Kuchanuška“ tapo savotišku eisenų hitu ir buvo lygiai taip pat smagiai trypta Kordoboje bei Meksike.

Po koncertą kasdien: nuo archajiškų sutartinių iki publikos šokdinimo

Kaip pirmosios eisenos, taip ir pirmieji koncertai davė toną likusiems. Mūsų debiutas Meksikoje įvyko pagrindinėje Sakatekaso scenoje. Vakarui ruošėme ypač turtingą programą, stengdamiesi parodyti įvairiopą lietuvių folklorą. Nuskambėjo vokalinės ir instrumentinės sutartinės (skudučiais, lumzdeliais, Sekminių rageliais), pademonstruoti „egzotiški“ instrumentai (ožragis, dūdmaišis), gaudė burdoninė dzūkiška ir daugiabalsė žemaitiška dainos, sukosi rateliai, parodyti įvairių tipų ir regionų šokiai. Panašiu principu vėliau rengėme ir kitus pasirodymus, vis ištraukdami naujų kūrinių iš ansamblio sukaupto repertuaro. Buvome maloniai nustebinti „Bravo!“ šūksnių dvejinėms, trejinėms sutartinėms (niekad negali žinoti, ar sekundos patiks prie jų nepratusiai ausiai), bet galbūt klausytojų širdys jau būdavo užkariautos Godos ispanų kalbos...

Visgi koncertuodami įsitikinome, kad folklorą įgarsinti yra tikras iššūkis, tad antrą savaitę Kordoboje daugiau mankštinome kojas nei balso stygas. Net kapelų koncerte, kai mūsų muzikantai grojo nuo tvieskiančios saulės dangstomi skėčiais, nesusilaikėme nepašokę tarp žiūrovų.

Per dvi savaites būta visko: ir kaitros, ir neveikiančių mikrofonų, ir dainas užgožiančio varpų skambėjimo, bet rugpjūčio 10-osios koncertas Kordobos Dr. Manuel Suárez salėje atpirko nesklandumus ir vienbalsiai buvo išrinktas pačiu sėkmingiausiu mūsų pasirodymu Meksikoje. Tačiau folkloras – ne vien sceninis menas, o „Ratilio“ nebūtų „Ratilio“, jei į linksmybes neįtrauktų ir publikos. Pabandę pašokdinti susirinkusius ir netgi sulaukę eilutės savanorių, mielai vakaronę pakartojome ir paskutiniame koncerte Meksike, taip savotiškai vainikuodami festivalį tautų draugyste ir tikra folkloro dvasia.

Proga reprezentuoti šalį ir prisidėti prie teigiamų pokyčių

Visuose miestuose – tiek Sakatekase, tiek Kordoboje, tiek Meksike – ratiliokams teko dalyvauti ne tik koncertuose ir eisenose, bet ir įvairesnėse veiklose. Visų pirma, žinoma, reprezentacinėse. Ansamblio atstovams teko garbė susipažinti ne tik su festivalio organizatoriais, bet ir su mus priėmusių miestų valdžios atstovais. Taip pat sudalyvauta ir dar neregėto masto fotografijose. Šis malonumas-pareiga kiekvienąsyk buvo ir nemenkas išbandymas – net ir ankstyvą rytą gerą pusvalandį rikiuojami kolektyvai iš daugiau kaip penkiasdešimties šalių iki „tikrojo“ kadro užfiksavimo spėjo pamesti ne tik ankstyvas šypsenas, bet ir paskutinius kantrybės lašus, o ką jau kalbėti apie tokią pramogą, kai saulė pasiekia zenitą! Užtat nuo pirmųjų nuotraukų iki paskutiniųjų viešnagės dienų visi, kokia kalba bekalbėtų, su vienodai rūgščia šypsena buvo išmokę skanduoti: „Uno, dos, tres – una mas!..“ Net keista pagalvojus, kad tokia, regis, kasdienė veikla galėjo palikti tokį gilų įspūdį.

Net kelissyk teko ir nemažesnė atsakomybė ne tik gražiai atrodyti, bet ir palikti ryškesnį istorinį pėdsaką: visi Folkloriados dalyviai jau pirmosiomis dienomis sudalyvavo medelių sodinimo akcijoje, o savaitę užbaigė atidarydami ekologinį parką bei atidengdami skulptūrą, įamžinančią muziką, įkvepiančią taikai (kiekvienas kolektyvas gavo ir po mažą šios skulptūros kopiją). Apskritai didelio užmojo renginių netrūko. Juk Pasaulinė folkloriada – tiesiog neeilinė proga pasidalinti patirtimis, kai į vieną vietą suvažiuoja bendrų idėjų vienijami žmonės iš viso pasaulio. Jaunimo forumas-konferencija, orientuota būtent į jaunąją kartą, buvo turbūt pagrindinis tokio tipo susiėjimas, kuriame dalyvavo bei mintimis apie folkloro sklaidą galėjo dalintis ir „Ratilio“. Galiausiai, kultūrinėmis patirtimis teko pasipildyti ne tik pasaulietinėje erdvėje. Ir Sakatekase, ir Kordoboje ratiliokai drauge su kitų šalių atstovais dalyvavo Šv. Mišiose (nors truputį suprantantys ispaniškai galėjo pasidžiaugti, kad ir šiame krašte jos tokios pat, kaip namie), kur giedojo ir senąsias lietuviškas giesmes – kantičkas. Regis, paskubomis atgaivintos, bet asmenine bei kolektyvine patirtimi pastiprintos, jos visavertiškai papildė įvairialypį iš charakteringų tradicinių bei jau gerokai naujesnių giesmių sumegztą audinį.

Gilyn į kasyklas – aukštyn ant piramidžių

Nors Meksikoje nemaža dalis laiko buvo skirta įvairiausiems renginiams arba tiesiog pabuvojimui viešbutyje, vis tiek gavome progų kiek plačiau pažinti vietovių, kuriose buvome, istoriją ir kultūrą. Turbūt ryškiausią įspūdį iš matytų miestų paliko mūsų pirmoji stotelė – Sakatekasas. Aplinkui plytėjo kalnuotos vietovės, nusėtos kaktusų, tačiau pats miestas atrodė tarsi oazė – dailus, jaukus senamiestis su ispaniško stiliaus katedra ir daugybe bažnyčių bokštų. Pasakojama, kad XVI a. miestas įkurtas aplinkiniuose kalnuose radus sidabro. Todėl pasitaikius progai nusileidome į sidabro kasyklas – dabar jau neveikiančias – pamatyti, kokiais iš tiesų būdais išgaunamas šis metalas, susipažinti su sąlygomis, kuriomis tekdavo dirbti kasėjams. Kitas kultūrinis taškas – Sakatekaso muziejus su galybe tradicinių meksikietiškų kaukių, medinių skulptūrėlių ir apeiginių dekoracijų.

Antra mūsų stotelė – savo klimatu tropikus primenanti Kordoba, kur išėjęs į lauką permirksti prakaitu nuo pat pirmos minutės. Tai tikra tiesa – vidutinė oro drėgmė čia siekia 80 procentų, o temperatūra – apie 37 laipsnius. Trumpomis atokvėpio valandėlėmis nuo festivalio renginių gavome progą pašmirinėti siauromis šio miestelio gatvelėmis, taip pat apsilankyti kavos muziejuje. Regionas garsėja savo kavos plantacijomis ir čia parduodama aukščiausios rūšies kava, o kavos muziejuje galima ne vien pasiklausyti apie tai, kaip mūsų puodeliuose atsiranda šis kvapnus gėrimas, bet ir jo padegustuoti.

Kaip vyšnaitė ant torto kelionę papuošė pasivaikščiojimas Teotihuakane – pirmaisiais mūsų eros amžiais klestėjusiame mieste su dangų remenčiomis piramidėmis, dabar globojamame UNESCO. Užsiropštus stačiais laiptais ant Saulės piramidės, daina nejučiom pati suskambėjo, savotiškai palydėdama svečią kraštą ir primindama, kad netrukus metas namo.

Spalvingą Meksikos paveikslą atskleidė sutikti žmonės

Sugrįžus pasakoti buvo ką. Pirmiausia – apie maistą (juk Meksikos virtuvė yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą!). Nors kolektyvui ir sunku buvo priprasti prie neįprasto mėsos kiekio, raudonųjų pupelių kaip garnyro prie visų patiekalų ir kukurūzinių paplotėlių įvairiausiomis formomis (tacos, quesadilla, enchillada, gordita, torta, burittos), tačiau buvo galima įvertinti skirtumus ir lepintis egzotiška virtuve. Gatvės turgely ragavome kaktuso vaisių, kurie nulupti panašūs į kivius, o skonis kaip arbūzo ir agurko mišinio (vadinami tuna, gali būti raudoni arba žali). Taip pat gvajavos ragavome kiek tik tilpo ir irgi įvairiais pavidalais: gvajavos vaisius atrodo kaip didelis svarainis, skonis sunkiai nusakomas, tikrai reikia paragauti.

Ne be reikalo sakoma, kad svetimą šalį norint pažinti, reikia aplankyti tris objektus: bažnyčią, kapines ir turgų. Aplankėme visus tris, bet turgus, kaip žinia, įdomiausias, nes tikrasis gyvenimas tenai juk ir verda. Suvenyrų turgeliai tokie jaukūs ir malonūs – derėtis ir galima, ir reikia, ir smagu. Kordobos turgus išsiskyrė plačiausia kvapų ir emocijų amplitude: tradiciška kvadratų sistema, siauri praėjimai, maistas pramaišiui su buitiniais rakandais ir rūbais, o tat ir padarė didžiausią įspūdį, kai žalios mėsos kvapas sutraukia skrandį, o prieskonių krepšiuose ir tarakoną užmatai. Su tarakonais ir daugiau susidūrimų buvo, tokių kaip gatvėje prabėgant šaligatviu ar net ant scenos, kai meksikietiški trypimai juos prajudina taip, kad net apduję po sceną laksto.

Vis dėlto tikras krašto gyvenimas atsispindi žmonėse. Mums skirti palydovai buvo toks gražus ir nuoširdus Meksikos veidas, kad norisi ir juos, ir pačią šalį minėti tik geruoju. Pirmoji kultūrinė patirtis – tai pažintis su mūsų draugiškuoju virėju Adolfo, kuris, pasirodo, gyvenime yra ir charro (meksikietiškas kaubojus, laso asas). Žinoma, bandėme ir mes sukti lasą, o Marytė (taip meiliai praminta mūsų jaunutė gidė) pamokė meksikietiško trepsėjimo ir kiekvieno vakarėlio country mexican dance, kurį, kaip vėliau įsitikinom, tikrai šoka kiekvienam vakarėly. Pavyzdžiui, tradiciniame vakare Kordoboje, kurio programoje buvo dar ir puiki mariachi grupė, apėjusi ir apdainavusi visus stalus, jodinėjimas mechaniniu buliumi ir pinjatos daužymas. Kad meksikiečiai be galo paprasti ir draugiški, įsitikinom ne kartą, bet ypač paskutinę dieną Meksike, dalyvaudami vietinės bendruomenės pastangomis suorganizuotame koncerte, kur savanoriai buvo ansamblio nariai, pietus ruošia ansamblio vadovės ir mūsų gidės mama su anūkais ir kaimynėm, o žmonės, didelių lėšų neturėdami, laimingi ir optimistiški.

Dėkojame Vilniaus universitetui už galimybę išvykti į kelionę, praturtinusią margiausiais įspūdžiais.

Julija Vilkaitė, Adelė Vaiginytė, Jūratė Šutaitė, Goda Sungailaitė

Nuotraukų galerija