Naujienos

Man visad buvo labai įdomus karo menas. Ir kartą, skaitydamas vieną garsiojo mūsų religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus knygą, atkreipiau dėmesį į įdomų klausimą, besisiejantį su juo ir mūsų istorija. Kodėl gi, tyrinėdamas senovės baltų kultūrą klausė autorius, prūsai, nors ir aukštos kultūros, buvo užkariauti per keletą dešimtmečių, latviai taip pat, o lietuvių gentys juos puolusius priešininkus įveikė, suformavo savo valstybę ir išplėtė savo žemes? Yra keletas veiksnių, lėmusių tokius įvykius, tačiau, kalbant apie svarbiausius, G. Beresnevičius pateikia atsakymą, kuriame iškyla lietuvių kultūros savitumas ir jo įtaka karo menui. Remiantis mus pasiekusiais duomenimis galima pagrįstai teigti, jog prūsai buvo teokratai, jų visuomenė rėmėsi stipria žynių valdžia. Nors ir savaip turtinga ir prasminga, tam tikrais tautos istorijos momentais tokia santvarka dėl savo lankstumo stokos ir negebėjimo greitai reaguoti į iššūkius gali kultūrai reikšti pražūtį. Lietuviai buvo kitokie. Anaiptol nestokodami dvasingumo, populiariojoje kultūroje gana dažnai ir visai nepagrįstai priešinamo karingumui, mes buvome, ir esame, velniškai geri kariai. Tai lėmė ir savitą lietuvių būdą, kultūrą ir dinamiškesnę visuomenės sąrangą, kitokį sambūvį tarp žmonių; iš to išaugo mūsų Lietuva.

 

Dvasingumo, išminties ir karybos sąryšis yra gilus. Neatsitiktinai tokios asmenybės kaip Sokratas, garsusis antikos filosofas, tapęs kertine Vakarų kultūros asmenybe, ar Bodhidharma, rytų išminčius, atnešęs čan budizmą į Kiniją, buvo kariai. Juk karys gyvena ypatingoje erdvėje – jis turi glaudų ryšį ir su žmogaus gyvenimo ribomis, ir amžinybės plotme, ribų peržengimu, begalybe.

 

Toje erdvėje taip pat yra daug vietos menui ir dainai. Garsūs kariai indoeuropiečių tradicijoje neretai pasižymi ir poetiniu talentu bei gebėjimu dainuoti. Taigi daina pasirodo kaip vienas iš būdų save sustiprinti, kirsti erdvę ir laiką, susiejant save su praeityje gyvenusiais, taip pat rasti ryšį ir su gyvaisiais. Tokiomis dainomis lapkričio 25-ąją skambėjo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia, kurioje ansamblis „Ratilio“ surengė koncertą, skirtą Lietuvos kariuomenės dienai. Ten nuskambėjusių dainų grožis, įvairovė ir atlikimo būdai darsyk puikiai atskleidė karinių dainų ir jas jaučiančios dvasios stiprybę bei išsakė žmonių, dainuojančiųjų ir klausytojų, praeities ir šiandienos, mintis bei jausmus.

 

Prof. A. J. Greimas yra rašęs, jog pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose paminėtos lietuvių kariaunos, yra pažymima jų vėliavų gausa. Užrašytas netgi epitetas – „gausiavėliaviai lietuviai“. Žodžio „vėliava“ daryba ir prasminis laukas panašus į žodžio „broliava“ – abu jie nusako kažko daugį. Vėliavos atveju – dvasių, vėlių. Tad lietuvių kariuomenės buvo iš dvasių – gyvųjų ir mirusiųjų. Savo protėvius ir mirusiuosius lietuviai pasiimdavo su savimi ir semdavosi iš šio ryšio stiprybės ir jėgų. Panašią galią turi ir lietuvių dainos, per šimtmečius kurtos ir dainuotos, reikšmingos ir praeityje, ir šiandien, mums.

 

 

Lapkričio 7 dieną Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vyko Aldonos Ragevičienės jubiliejinis vakaras bei knygos „Medeina, elniai mus paliko“ pristatymas. Tiems, kurie nežino, kas ši nuostabi ponia, atskleisiu, jog 1968 metais ji subūrė vieną seniausių folkloro ansamblių Lietuvoje „Ratilio“. Po to Aldona Ragevičienė padėjo susikurti ir vadovavo kitiems nuostabiems ansambliams: „Dijūtai“, „Radastai“, „Apyniui“, „Ūlai“.

 

 

 

Prisiminimų vakare netrūko nei įvairiausių pasakojimų, nei dainų, šokių, nei juoko ar užplūdusių ašarų. Kiekvieno ansamblio atstovai atsinešė savo istorijas, tačiau visus vienijo jubiliatės įskiepytas kokybės siekis ir tikėjimas tuo, ką darai. Mes, ratiliokai, džiaugiamės kaip galėję, taip prisidėję prie šios šventės: Damilė su Luku vedė renginį, Julita įamžino šiltas akimirkas, Goda ir Inga pasitiko svečius (net per mūsų pirmą dainą uoliai laukė vėluojančiųjų :)), visi drauge dainavome.

 

Pristatydama knygą „Medeina, elniai mus paliko“, autorė akcentavo moteriškojo prado svarbą liaudies dainose, kultūroje. Turėjome progą išgirsti apie archajišką dainų prigimtį ir kodėl, anot Aldonos Ragevičienės, taip retai liaudies dainose sutinkame elnę devyniaragę (įprasta, jog dažniausiai apdainuojame elnią). Daugiau įdomių įžvalgų prašome ieškoti „Medeina, elniai mus paliko“.

 

 

 

Po to laukė ir tortas! Visi vaišinomės, traukėme dainas, šokome, grojome. Buvusios ratiliokės dairėsi, ar tik ne jų kostiumais mes pasidabinę, o jei savojo neužmatė, teiravosi, kur jis prapuolęs, ar dar naudojamas.

 

Na, o man didis džiaugsmas pamatyti besišypsančią Aldoną Ragevičienę, jos gyvybingą mostą ir šūksnį man įkandin: „Sveika, Runda, kaip laikaisi?“ :)

 

Ačiū, kad tuomet nepabūgote ir subūrėte tiek puikių ansamblių. Sveikatos Jums, vienybės mums!

 

 

Atėjus naujiems mokslo metams, visiems norisi ko nors naujo, dar nepatirto, jaudinančio. Aš – ne išimtis. Prisiminusi praeitus metus, kuomet trūnydama su vidaus ligų propedeutikos knygomis kaliau sau į galvą elektrokardiogramos rodiklių normas, nusprendžiau, kad atėjo laikas nuveikti ką nors kita. Ką nors, kas praplėstų mano akiratį, padėtų susirasti naujų draugų ir suteiktų galimybę produktyviai pailsėti. Naršydama veidaknygėje radau kvietimą į „Ratilio“ naujų narių dieną. Pamygusi mygtuką „domina“ sukrutau ieškoti informacijos apie patį kolektyvą ir jo veiklą. Folkloras – štai su kuo ketinau susidurti. Aiškumo dėlei turėčiau prisipažinti, jog niekada gyvenime neturėjau nieko bendra su šia lietuvių kultūros, gyvenimo būdo išraiška. Tad labai nustebinau tiek save, tiek artimuosius bei draugus nusprendusi pabandyti iškeisti blizgius modernaus šokio rūbus į visą kūną dengiantį ir žemę siekiantį tautinį kostiumą. Eidama į pirmąją repeticiją svarsčiau, ar elgiuosi teisingai – ar aš ten pritapsiu, ar suprasiu, ar išmoksiu, ar pamilsiu folklorą taip, kaip jį myli ir puoselėja kolektyvo senbuviai. Tačiau ilgai netrukus supratau, kad „Ratilio“ repeticijos – vienas iš nedaugelio dalykų, kurių aš nuoširdžiai laukiu skęsdama nesibaigiančiuose savaitės darbuose. Gera atmosfera, šilti ir nuoširdūs žmonės bei tradicija, sujungianti muziką, dainą, šokį ir puikius žmones – štai geriausias nereceptinis vaistinis preparatas nuo streso ir rutinos. Bet patartina šį vaistą vartoti atsargiai – gali sukelti stiprią emocinę priklausomybę. :)

 

 

Nespėjus susivokti, atsklendė spalis, o kartu su jo krintančiais lapais pažiro naujos (bent jau man) patirtys mistiniame folkloro pasaulyje. Kalbu apie festivalį „Pokrovskije kolokola“. Nelabai įsivaizduodama, kas tai per festivalis, spalio 13-osios vakarą su smalsumu lėkiau Šv. Kotrynos bažnyčion dalyvauti koncerte „Unikalios tradicijos“. Pakliuvusi į persirengimo kambariuką pasijutau tarsi nukritusi į Alisos pasakų šalį: viename šone į kasas spalvotus kaspinus pina rusaitės, kitame kambario gale energingai gestikuliuodami diskutuoja gruzinai, o prieš veidrodį rožinę suknelę taisosi lyg princesė atrodanti azerbaidžanietė. Tačiau tikrieji stebuklai prasidėjo pritemus šviesoms ir nutilus susirinkusiems žiūrovams. Sakralinė muzika, kurią griežė rylininkas Andrejus Kotovas, mane sudomino ir nustebino, o slovakių, atlikusių tradicines vestuvių dainas, skardūs balsai privertė išsižioti iš susižavėjimo. Bet labiausiai atmintin įstrigęs dalykas buvo tas nuostabiai geras jausmas stovint tarp kitų ratiliokų ir su pasididžiavimu pristatant lietuviškas tradicijas.

 

Labai džiaugiuosi, kad buvau priimta į Vilniaus universiteto folkloro ansamblio šeimą. Nors man ir kitiems naujokams dar reikia daug ko išmokti, tačiau esu tikra, jog senbuvių, ne kartą dalyvavusių tokiuose renginiuose kaip „Pokrovskije kolokola“, padedami sugebėsime puoselėti ir saugoti lietuvišką kultūrinį identitetą.

 

Liepos pradžioje gautą prašymą-pasiūlymą sudalyvauti dar Andriaus Mamontovo įkvėptos iniciatyvos penkioliktajame gimtadienyje sutikome išskirtinai atsargiai. Niekad nebuvau folkloro „adaptacijų“ fanė, tad ir šįkart vadovės perduotą pasiūlymą sutikau skeptiškai. Bet vis tik – Lietuvos radijo ir televizijos prodiuseris kviečia – ir mandagumas bei smalsumas nugalėjo. Dėl drąsos pasiėmusi Juliją su Milda (išsyk žinodamos, jog negalės dalyvauti, jos buvo sukalbamesnės), patraukiau į žvalgybą. Ir stebėtinai greit įsitraukiau: jau po pirmųjų Česlovo Kriščiūno ir jo mokinių (puikių muzikantų beigi jaunų ir dar nevedusių, kaip vis motyvuodavo mus Mokytojas), pasivadinusių „Čiutyta“, roku kvepiančių akordų ir subtilių instrumentų solo buvau pasiryžusi ne tik pati leistis į nuotykį, bet ir šia mintimi sugundyti visą dainininkių draugiją.

 

Ir iš tiesų, vasariška avantiūra įvyko. „Folkšokas 2017“ – taip vadinosi ratiliokams (nors daugiau ratiliokėms) tekęs išbandymas. Pirmoji ir pagrindinė mūsų užduotis buvo gražiai įdainuoti keturias kone iki kraujo žinomas dainas, tiksliau, jų aranžuotes. Kurgi iššūkis? Nauji ritmai, sąskambiai, o kur dar improvizacijos – visa tai pareikalavo susiklausymo, bet ir suteikė daugybę erdvės iš naujo pažinti save ir kitas. Kelios repeticijos (profesionalai daug laiko tam skirti negali), atsisakiusioms atostogų namie pagardintos bent rabarbarų pyragu, keturios ar penkios valandos studijoje, ir įrašai baigti. Bet tai buvo tik pradžia. Besiruošiant išvykai į Klaipėdą, kur rugpjūčio viduryje vyko Didysis Koncertas, vokalisčių trejetą (iš penkių dvi pasirodymui nubyrėjo) žūtbūt teko papildyti. „Granskveras“, „Hakerių“ ir „Tado Blindos“ polkos, arba tiesiog – šokiai. Neslėpsiu, iškart susierzinau – šios melodijos toli gražu nežavėjo taip, kaip pirmosios. Bet savaitė intensyvaus darbo, ir iki skausmo įkaitinta vaizduotė bei kūnai davė vaisių – tris visiškai naujas choreografijas (kaip anachroniškai „Ratilio“ kontekste beskambėtų ši sąvoka). Kūryba tradicijos rėmuose, galima būtų juokauti, bet mums tai iš tiesų buvo visiškai nauja ir neįprasta, gal net svetima. O tapo sava. Azartas, pakeliantis dvasią, žadinantis baimę, bet intriguojantis peržengti savo įprastus vaidmenis ir ribas. Visišku pakylėjimu tapo pats koncertas, išmušęs iš patogaus ir priprasto formato ir privertęs viešai drąsiai pakvailioti. Pradėjusios nuo smagaus pasižaidimo nedidelėje uždaroje įrašų studijoje, jaukioje draugių kompanijoje, visiškai netikėtai atsidūrėme pačiame didžiulio koncerto pasirodymų centre, kur reikėjo jau ne gerai dainuoti, o gerai atrodyti (kas gali būti net kaip reikiant sunkiau).

 

Įsibėgėjant rudeniui ir laukiant antrojo pasirodymo įrašų (Mokytojų dienos proga jau su visa dainininkių komanda filamavomės „Duokim garo“ laidai), vis dar sunku patikėti, kaip toli nuvedė smalsumas. Visiškai naujos patirtys (nuo naujų meninės raiškos formų iki naujos sceninės išvaizdos ir fonogramų), didžiulis įspūdžių bagažas, naujos pažintys – nauji vargai, bet ir nauji malonumai. „Ar ši muzika skirta tik folkloro mėgėjams, ar galėtų patikti ir jaunimui?“ – prisimenu žurnalistės klausimą Klaipėdoje. „Pirmiausia ne folkloristams...“, – ir vėl drįsčiau atsakyti (nesupriešindama jaunimo ir folkloristų, kaip teisingai tuomet pastebėjo Lukas), – bet įdomios ir kokybiškos muzikos mėgėjams. Nekeisčiau liaudies dainų nei į šias, nei į kokias kitas. Bet ne kaip folkloras (o gal ir ne kaip rokas?) ji turi patikti ir būti reikalinga, o kaip originali ir savarankiška muzika, turinti laisvę ir teisę gyvuoti nepretenduodama „aktualizuoti“, „atnaujinti“ ar kaip kitaip „integruoti“ senąsias dainas ar juolab užimti jų vietą.

 

 

 

Ni hao – taip ratiliokus šiemet pasveikino ruduo. Vienuolika valandų virš Azijos skridusi, prie bagažo konvejerio rankas nerimastingai gniaužiusi feini kompanija išsilaipino Šanchajuje.

 

Kinijoje sušvitome kaip pirklių, savo prekes vežančių istoriniu šilko keliu, atrastas perlas. Būtent tokia buvo Kinijos tarptautinio jaunimo menų festivalio (China International Youth Arts Festival) uždarymo renginio tema. Kokia gausybė ir įvairovė tų perlų sumirgėjo – iš 14 šalių: Kinijos, Rusijos, Lietuvos, Uzbekistano, Irano, Serbijos, Bulgarijos, Ispanijos, Italijos, Egipto, Kenijos, Šri Lankos, Filipinų, Malaizijos. Akrobatus keniečius, stipresnius už gravitacijos jėgą, gyrėm, archajiškais, pantomimą primenančiais Malaizijos atlikėjų šokiais gėrėjomės, pagal iraniečių būgnelių ritmą trepsėjom. O ko tik nebuvo ratiliokams scenoje pasirodžius! Ir visos Žemaitijos gervės sulėkė, ir trys velniai šoko, ir Laukžemio uraganiškas galiopas sukosi. Žodžiu, buvo daug garso, daug šviesų.

 

 

Koncertavome ir kultūros centre. Vėliau ten susipažinome su vaikais, kurie plėšydami raudonas popieriaus skiautes kūrė darbelius, labai panašius į karpinius. Vilius kiniškus cimbolus išbandė; ot atrakcija buvo – žiūri ir netiki – žmogų-ansamblį kažkas groti moko! Visus sužavėjo putplasčio gabalėliais kalnų peizažus tapanti dailininkė ir didžiuliais teptukais tušu hieroglifus raitęs kaligrafas. Lukas pats kiniškai užrašė „fizika“ (lietuvio ausiai skamba kaip uly), o Julita ilgai juokėsi iš kiniško žodžio „filosofija“ (tariama čioly) skambesio.

 

  

 

O jau kinų maisto skanumas! Suki stiklinį padėklą, nukrautą egzotiškais patiekalais, lazdelėmis bandai sugriebti kokį kąsnelį ir kartu su visais spėlioji, ko gi čia tuoj tuoj paragausi – vienam rodosi, kad į lėkštelę įsidėjo grybą, kitas gi tvirtina, kad ten tikrų tikriausia tešla, dar kažkas neabejoja, kad vištiena. Ne kiekvienam patiko kaip Songokui tomis lazdelėmis čiaukšėti – Augminas nutarė, kad McDonald’e iš bado tai jau tikrai nemirsi.

 

 

 

Nustebino netikėta miesto tyla – spėliojom, gal taip ramu dėl gausybės elektromobilių bei tyliųjų elektrinių motorolerių, gal dėl triukšmo ribojimo politikos, o gal dėl gyventojų mentaliteto ir vietinės kultūros?

 

Nesuklydom į lagaminus neįsidėję respiratorių. Daugiau nei 24 milijonus gyventojų talpinantis megamiestas pasirodė nesąs toks užterštas, kaip tikėjomės. Po tiltais, tarp namų, šaligatvių pakraščiuose – kiekviename laisvesniame plotelyje po gėlytę, krūmelį, medelį, atsigręžusį į kaitriai kepinančią saulę, kuriai visai nereikia skverbtis pro smogą.

 

 

 

Gal tik Pudongo rajone, Šanchajaus širdyje, saulei sunkiau apšviesti menkiausią žemės lopinėlį. Visus jos spindulius užstoja didingi dangoraižiai. Mums kone bėgant antro pagal aukštį pasaulyje pastato – Šanchajaus dangoraižio – link, ėmė temti, ir mes atsidūrėme dangoraižių miške. Tiesiog reaktyviniame 18 metrų per sekundę (arba 65 kilometrų per valandą) greičiu pakylančiame greičiausiame pasaulyje lifte pajunti, kaip spengia ausyse ir kaip kraujas subėga į kojas. Iš 118 aukšto atsiveria iš klumpių verčianti panorama. Pasijunti taip, lyg stovėtum virš milžiniškos Monopolio žaidimo lentos – maži nameliai, viešbutėliai ir daugybė vaikščiojančių figūrėlių. Sutemus keltu supomės ant gelsvosios Huangpu bangų ir grožėjomės tais pačiais nameliais ir viešbutėliais, kurie dabar jau buvo virtę įstabiais, šviečiančiais, dangų remiančiais pastatais. Jų mirksinčios lempūtės Damilę privertė šokinėti, o visus ratiliokus šokti apie kelto viduryje sumestas kuprines kaip senais gerais laikais mokyklos diskotekoje.

 

 

 

Mūsų apsilankymas ir savijauta turguje turbūt geriausiai atspindėjo visą mūsų kelionę. Klaidžiojantys, šiek tiek sutrikę, tačiau smalsūs ir kartais bebaimiai vaikščiojome siauromis gatvelėmis tarp tradicinių Kinijos pastatų, papuoštų popieriniais žibintais. Sėkmingai perėmėme vadovės Mildos komunikacijos užsienio šalių turguose metodiką: mes kalbėjome lietuviškai, o prekeiviai – kiniškai, ir ką jūs manot – kuo puikiausiai vieni kitus supratome! Ragavome maisto produktą x, gėrėme pusiau kavą, pusiau vandenį y, ir n+k saldumynų. Prieš mūsų akis mirgėjo šilkai ir sintetika, kiniškas porcelianas ir plastmasė, perlai ir akriliniai kabošonai. Nosį maloniai kuteno arbatų ir prieskonių aromatai, ne taip maloniai – 30 laipsnių karštyje šuntančios mėsos išpjovos, ant kurių tupinėjo musės, su kuriomis ryžtingai susidorojo gudrus prekeivis – su pliotne taukšt, musytė trykšt, ir gali drąsiai sakyti, kad parduodi šviežią mėsą.

 

Mus grįžusius į Lietuvą pasitiko perpus žemesnė temperatūra, lotyniškas raidynas ir sloga, tačiau „Šanchajus 2017“ tęsiasi – toliau domimės Kinijos kultūra, vis rečiau valgome šaukštais, o Julita net mamos koldzūnus nuo šiol valgo tik su lazdzukėm.

 

 

卢卡斯 (Lukas) ir Damilė, kurios vardą Google vertėjas išversti į kinų kalbą atsisako