Naujienos

Pajūris šiaip jau senesniam ratiliokui siejasi su nusistovėjusiomis tradicijomis – Jurginėmis Palangoje ir festivaliu „Parbėg, laiveli“ Klaipėdoje. Tačiau šįkart prityrę vazonai ir neseniai apkrikštyta Damilė liepos 13–16 dienomis turėjo garbės apsilankyti pirmąkart vykusiame klaipėdiečių festivalyje „Lauksnos“, kurio mintis visai vykusi – pademonstruoti ir skleisti pasaulio nematerialųjį paveldą, kuris yra įtrauktas į „UNESCO“.

 

Pirmąją dieną Laikrodžių muziejaus kiemelyje dalyvavome lyg festivalio pasakos įžangoje, kurioje girdėjosi ragų, skudučių, dainuojamosios ir šokamosios sutartinės sąskambiai. Antrąją dieną atidarymo koncerte buvome sceninės sutartinių kompozicijos dalis. Na, o likusias dvi dieneles galėjome be vargo džiaugtis svečių pasirodymais.

 

Latviai, estai, bulgarai, makedonai ir gruzinai kerėjo savo polifoninėmis dainomis, ispanai – flamenko, azerbaidžaniečiai ir kroatai – unikalia instrumentine muzika. Lietuviai rodė kryždirbystės subtilybes ir, žinoma, įvairiausio plauko sutartines.

 

Prie jūros dienos bėga nepaprastai greitai, vis to laiko per mažai, todėl tikiuosi, kad šis įdomus festivalis taps dar viena ratiliokiška-jūrine tradicija.

 

 

   

 

Dažnai keliaudami siekiame ar slapčia viliamės pabėgti nuo savęs ir pasinerti į kitą pasaulį. Tačiau ne visos kelionės sukasi apie kito pažinimą; kartais (o gal ir visada) išvykstame tikėdamiesi sužinoti ką nors naujo apie save ar permąstyti, susistyguoti tai, kas ilgainiui išsiderina ar nugula po kasdieniais rūpesčiais minčių dugne. Tokia buvo birželio 6–14 dienų „Ratilio“ išvyka į Kazachstaną – jautri, tautiška ir ypač praturtinanti – turbūt kiekvienas grįžome šį tą apgalvoję, ko nors pasisėmę ir naujaip išvydę tiek Lietuvą, tiek save pačius.

 

Viena vertus, progų reflektuoti ilgai ieškoti nereikėjo – vien ko vertos 9 valandos Maskvos oro uoste belaukiant skrydžio į Karagandą. Per tiek laiko ir galimybes stoti į magistrantūrą apsvarstai, ir dienoraščio puslapius poezijom aprašai, ir suspėji vėl suabejoti viskuo, ką prieš akimirką sugalvojai, smegenų vingiais paklaidžiojęs. Visgi pats vizito tikslas – kartu su lietuvių delegacija dalyvauti projekte „Neužgyjantys istorijos randai“ – žadėjo neišvengiamą akistatą su skaudžia tautos, vadinasi, ir savo, praeitimi, tad peno mintims tikrai netrūko.

 

 

 

Esu tikra, kad jau pirmoji pažintis su Karlagu, Prancūzijos dydžio teritorijoje išsidėsčiusiu lagerių kompleksu, paliko žymę visų širdyse. Vaikščiodami Dolinkoje įkurto Politinių represijų aukų muziejaus koridoriais, keliavome ir savo mintimis, senelių pasakojimais, istorijos žinių nuotrupomis, sunkiai patikėdami, kad tai, kas knygose suguldyta, iš tikrųjų vyko ir visai čia pat. Vaiko piešinys – pretekstas šeimai ištremti, – medinė taburetė tardymo kambaryje, išgalvotus kaltinimus spausdinusi rašomoji mašinėlė nebebuvo tik daiktai, bet tylūs liudininkai, prabylantys dėmesingai akiai ir jautriai širdžiai, pasakojantys žuvusiųjų gyvenimus. Šaltose kamerose niauraus gido žvilgsnio lydimas ir, rodos, pačių sienų, prisigėrusių kančios, spaudžiamas, nejučia imi matuoti ir savo drąsą, tikėjimą, ištikimybę... Slogumą pakėlė tik „Pone Karaliau“, kurią giedodami meldėme taikos vis neramiam pasauliui.

 

 

 

Muzika lydėjo ir kitose tremtį menančiose vietose. Greta įvairių šalių paminklų, memorialinių lentų, skulptūrų, savaip įamžinančių praeities įvykius, daina man atrodė gyvas liudijimas, atgaivinantis istorinius skaudulius. Akmolinsko tėvynės išdavikų žmonų lagerio (ALŽIR) memorialo prieigose nuplevenusi „Kryžiau šventas“ melodija ir graudino, ir guodė, apgiedodama kančią susitaikiusiu, šviesiu minoru. Mamočkino kapinėse, kuriose palaidoti lageryje mirę mažyliai, ir Spasko kapaviečių lauke – apgaulinga ramybė: saulė abejinga kybojo plačiame skliaute, neprisimindama, kad prieš pusę amžiaus taip pat švietė žmonėms, kurie guli po šiurenančia pieva. Tada būtent tremtinių dainos pažadino tai, ką gamta paslėpė. Repeticijose kiek sentimentaloki rodęsi posmai Kazachstano stepėse suskambėjo visai kitaip. Gal dėl to, kad klausėme nebe savo, o tremtinių balso – pavaikščioję jų žingsniais, jų žodžius tardami, ir jų jausmus galėjome atliepti; o gal muzika paprasčiausiai suskamba tik ten, kur jai skirta... Galiausiai, prieš išvykdami į Almatą, dar spėjome pabūti Karagandos Fatimos Švč. Mergelės Marijos katedroje, kurios skliautus pripildžiusi solistės Rasos Juzukonytės atliekama „Ave Maria“ švelniai išlydėjo ramybei sielas tų, apie kurių likimus mąstėme.

 

 

 

Dialogas su istorija buvo ypač įsimintina patirtis, tačiau ne vienintelis tikslas. Ne mažiau svarbi kelionės dalis – susitikimai su vietos lietuviais. Čia mūsų laukė malonios staigmenos. Karagandos lietuvių bendruomenės LITUANICA namai – tikra lietuviška oazė Vidurio Azijoje: čia ir darželis, ir sodelis, ir sūpuoklės, ir pirkelė, o stalas nukrautas vaišėmis ne prasčiau nei pas močiutę kaime – bulvės garuoja, ridikėliai agurkėliai traška čiauškančiose burnose, o pirštai tuosyk nežino į kaimišką pyragą ar cukruotus sausainius taikytis. Tačiau dainos ir pagyros buvo dedikuotos ne tik šeimininkei, bet ir LITUANICOS nariui Vytautui, mat jis ne tik lietuviškai kalba, bet ir savo rankomis tikrus lietuviškus namus su plūktine asla (ir gera akustika, išbandėme!) stato. Šv. Juozapo bažnyčioje tarnaujantis kunigas – ne lietuvis, bet dėl mūsų Mišias aukojo lietuviškai. Skaitydami skaitinius, giedodami giesmes, drauge dovanojome lietuvių kalbą jos pasiilgusiai erdvei. Dar viena lietuviška salelė – Lietuvos konsulatas Almatoje. Paskutinis vakaras Kazachstane kartu su laikinai generalinio konsulo pareigas einančiu Valdu Burneika ir jo šeima, konsulate dirbančiu jaunu kolektyvu bei vietos lietuviais buvo puiki vyšnaitė ant torto. Visų akys net ryškiau sužibo, kai pats konsulas užvedė žemaitišką dainą; tūravojome ir džiaugėmės, kad Lietuvai užsieny atstovauja folklorą užantin pasiėmę. Negana to, išvykimo rytą, kai mes, „Ratilio“, ruošėmės namo, o likusi delegacija – tęsti kelionės į Biškeką, viešbučio registratūroje lyg po eglute radome mums paliktas Almatos lietuvių bendruomenės suruoštas lauktuves, kurios širdį sušildė ir ansambliokų Vilniuje pilvus pamalonino.

 

 

 

Kelionėje mums, kaip folkloro ansambliui, teko garbė pirmiems supažindinti Kazachstano gyventojus su lietuvių kultūra koncertuojant 2-ojoje menų mokykloje ir Karagandos valstybiniame medicinos universitete, taip pat atnešti gabalėlį Lietuvos tautiečiams Karagandoje ir Almatoje. Tačiau atrodo, kad atlikome ir nenumatytą misiją atskleisti folklorą patiems Lietuvos lietuviams. „Expo“ parodoje Astanoje Lietuvos paviljonas dar buvo uždarytas, bet pritraukti lankytojų dėmesį pavyko (kinų delegaciją pritraukėm taip, kad net atsiginti negalėjome). Susidomėję dainų bei sutartinių klausė ir į šokių krykštavimus noriai įsitraukė ne tik užsieniečiai, bet ir paviljone savanoriaujantis jaunimas. Drįsiu spėti, kad ne vienas lietuvaitis polką su ragučiais šoko pirmą kartą ir galbūt parsiveš improvizuotą vakaronę kaip vieną ryškesnių prisiminimų. Buvome atradimas ir kai kuriems bendrakeleiviams. Koncertas Draugystės namuose, manau, ne tik parodė, koks gražus ir margas yra mūsų folkloras, bet ir atsakė į dažnai iškylantį klausimą, ar ir kuo mes skiriamės nuo kaimo kapelų bei dainų ir šokių ansamblių. Kam yra tekę pabuvoti „Ratilio“ kompanijoje, žino, kad folkloras užkulisiuose nedingsta, tad delegatai buvo uoliai dainose ir šokiuose „maudomi“ per bendras vakarienes bei ilgam kely traukiniu iš Karagandos į Almatą. Tikimės, kad ir susibičiuliavome, ir etno užkratą paskleidėme.

 

 

 

Nors kelionė buvo turtinga įspūdžių, kurių toli gražu ne visus suminėjau (paklauskite bet kurio ratilioko apie Verą, slaptažodį, teatrą, vargonininkus, traukinį, turgų, muziejus, architektūrą, politiką – jie jums gyvai ir daug išsamiau papasakos, nei kad aš galėčiau surašyti), išskirčiau vieną prisiminimą – apsikabinus visų: „Ratilio“, delegacijos, Kazachstano lietuvių, bendrai sudainuotą linkėjimą „Gyvuokim ilgiausius metus“. Akimirka, kuri talpina savy, mano galva, visos išvykos idėją. Kazachstane turėjome progą įvairiopai permąstyti tapatybę: per santykį su buvusiomis kartomis, užsienio lietuvio prizmę, paraleles tarp namų ir svečių, ir iš naujo pajusti bendrystę. Visur megzti ryšį padėjo daina, kuri suvienija, sujungdama balsus – ir to, kuris šalia, ir to, kuris kitoj šaly, ir to, kuris kadaise buvo... Dainuokime!

 

Dar nespėjus išblėsti emocijoms po (drąsiai galima sakyti) didžiausio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“, norėtųsi pasidalinti visu patirtu gėriu su skaitytojais. Pirmiausia reikėtų padėkoti organizatoriams, kad turime tokį reiškinį kaip Skambakankliai. Be to, šie metai ypatingi – tai 45-ieji festivalio metai. Labai džiugu, jog šis festivalis gyvavo, gyvuoja ir, tikiuosi, gyvuos dar bent pusę amželio!

 

„Ratilio“ pradėjo savo pasirodymų ciklą Vilniaus rotušėje, fotografo V. Daraškevičiaus parodos atidaryme, kuriame pristatytas „Skamba skamba kankliai“ nuotraukų albumas. Atlikta atitartinė žiūrovams, matyt, pasirodė kiek netikėta – žmonių akys ir telefonų kameros lakstė iš vienos Didžiosios salės pusės į kitą.

 

Antrasis pasirodymas vyko „Eisva mudu abudu“ scenoje. Atlikome kelias dainas, be šokių, žinoma, neapsiėjome. Gera nuotaika sklandė ore, o, kalbant apie orą, jis taip pat dalyvius ir žiūrovus palepino – buvo maloniai šilta.

 

Ketvirtadienį dainavom ir šokom per naktį VU Alumnato kiemelyje. Dalyvių ir žiūrovų būrys pripildė visą kiemelį. Buvo galima sutikti nuo mažiausių folkloristų iki folklore ir tautosakoje pasikausčiusių garbingo amžiaus žmonių. Energingiausi pasiliko šokti iki pat galo – 3-ios valandos ryto! Šokiai – nuostabus laikas.

 

Sutartinių tako renginys pareikalavo daug jėgų ir kantrybės. Rokantiškių piliavietė aidėjo nuo pučiamų ragų, skudučių bei giedamų sutartinių. Pasibaigus kiekvieno ansamblio programai, dalyviai ir žiūrovai sugužėjo ant kalno, kur vyko bendra visų dalyvių programa. Vaizdas nuo piliavietės užburia: besileidžianti saulė, giedras dangus ir sutartinių gaudesys – pasaka! Ištvermingiausi naktį dar nubildėjo į naktišokius, o mieguisti patraukė namolio. Juk kitos dienos rytą – generalinė repeticija!

 

Šeštadienį renginys Vilniaus kongresų rūmuose parodė, kad turime labai gražų tautinį paveldą – dainos, šokiai, muzika, kostiumai... Akys nespėjo aprėpti viso to grožio. Pasibaigus koncertui, dauguma subėgo į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelį, nes ten vyko pirmieji oficialūs SSK naktišokiai su lietuvių ir užsienio svečių muzika. Nespėjus jiems pasibaigti, jau buvo žmonių, trypiančių šokių aikštelėje Vilniaus lenkų kultūros namuose. Šokių entuziastai išsiskirstė tik po 6-os valandos ryto! Smagu matyti tiek jaunų, bendraujančių ir gerai šokančių žmonių po vienu stogu.

 

Festivalį „Ratilio“ uždarė pasirodymu L. Stuokos-Gucevičiaus skvere bei dalyvių eisena nuo Rotušės iki S. Daukanto aikštės. Net nespėji apsidairyti, o metų folkloro „atlaidai“ jau pasibaigė. Širdis džiaugiasi, kai kasmet vis daugiau žmonių susirenka į šį renginį bei kitus, susijusius su folkloru.

 

Viso festivalio metu labiausiai laukiau naktišokių. Įsisukus į šokių sūkurį nebeįmanoma iš jo ištrūkti. Turime begalę nuostabių savų šokių. Užsienietiški šokiai taip pat visada laukiami ir noriai šokami per visą naktį. Kiekvienuose naktišokiuose atrandi kažką naujo. Šį kartą tai buvo keli baltarusiški šokiai. Net ir iki skausmo žinomas šokis skamba kažkaip nepažįstamai, atliekamas kitų muzikantų ir ypač kitais instrumentais, pavyzdžiui, dūdmaišiu.

 

Skambakankliai – tai renginys, kuris suvienija visus folkloristus ir leidžia pasidžiaugti mūsų tautiniu paveldu.

 

 

Balandžio 28-30 dienomis „Ratilio“, kaip ir kasmet, dalyvavo Jurginių šventėje Palangoje.

 

Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą prisimenant tą nuostabų laiką, – oras. Su dideliu nerimu sekiau prognozes prieš išvažiuodamas į Palangą. Prognozės nepasitvirtino – ačiū aukštesnėms jėgoms – visą savaitgalį. Vietoje lietaus ir šalčio plieskė saulutė ir pūtė gaivus, pavasariškas jūros vėjas. Oras išties buvo svarbi šventės sėkmės dalis.

 

Patį renginį norisi apibūdinti dviem žodžiais: pasikartojimo džiaugsmas. Kaip kiekvienais metais sėdi prie Kūčių stalo ar per Velykas daužai margučius, Jurginės Palangoje – su savo tradicine programa: eitynėmis, šv. Jurgio rakto ieškojimu, dainavimu Tiškevičių dvaro parke, šokiais vakare ir šv. Mišiomis sekmadienio vidurdienį. Atrodo, kad metai bėga, o tai nesikeičia.

 

Matyt, žmonėms kažkaip natūralu prisirišti prie to, kas jiems pažįstama. Lygiai taip pat ir aš jau prisirišau prie Jurginių šventės ir to šventimo būdo, kuris jau keletą metų man esant „Ratilio“ dalimi tapo kasmetine pavasarine tradicija. Tad tai yra mano džiaugsmas – pasikartojimo džiaugsmas.

 

 

Nusišypsojus saulei, giedrėja, rodos, ir žmonių veidai, praeiviai atlapotais skvernais nebeturi kaip slėpti guvesnio širdies plazdėjimo, ir vėjy ne tik lengvesnis šalikėlis plaikstosi, bet ir nerimastingos bakalaurantų mintys išsiblaško. O man, perfrazuojant Kazį Binkį, kur pažiūri – visur raliavimas, kiekvienoj kišenėj oliavimų šimtas!

 

Pavasario šūksniai vis gaudžia galvoje neatsitiktinai – ruošėmės balandžio 4–6 dienomis vykusiai apžiūrai, kurioje vilniečiai pristato, ką parengę gegužę su trenksmu palydintiems „Skamba skamba kankliams“. Šiemet festivalio tema – kalnai. Kaip ją atskleisti – ansamblio išmonės reikalas: sprendimų buvo įvairių (koks savitas kiekvienas ansamblis!), bet žaismės netrūko nei vienam kolektyvui. Mes, „Ratilio“, trečiadienio vakarą į Lietuvos liaudies kultūros centrą susirinkusiems, manau, irgi pasirodėme netikėti, kitokie, net patys, sakytum, buvome kaip ką tik prasiskleidęs žiedas nustebę savo naujais aprėdais...

 

Kiek kitoniškas amplua reiškia ne tik šviežią entuziazmą, bet ir pastangas, nes naujus dalykus išbandyti reikia drąsos, o ir perprasti užtrunka. Kas gali labiau sutrikdyti balsingą dainų vedėją nei pastaba „nedainuok“ (oliavimas turi savą manierą) ar niekada nepiemenavusį raginimas įsivaizduoti, kad šauki savo gyvulėlius, kurie ne salės gale, o gerokai toliau už kalno kito? Visgi pravėdinti plaučius buvo verta – atrodė, kad laukas pats įsiveržė pro langus! Ir nors kvatojom ne vieną repeticiją iš įvairiausių paerzinimų, kuriuos solistai žėrė vieni kitiems (ir tik baigus prunkšti toptelėdavo, kad pokštuose lyg ir būna tiesos), negalėjom nekrizenti su visa sale, kai tarpdury išdygusi Ugnytė atsidūrė spontaniškai kuriamo oliavimo taikinyje – va ir vėluok į koncertą! O kas perklausoje apskritai nebuvote, leiskite pabersiu druskos ant žaizdos, kad praleidote ne tik lietuvišką repą (ačiū, Aine, už įžvalgą), bet ir ožragio techno (dedu galvą, kad retas gali pasigirti pagal tokią muziką šokęs – ateikit į „Skamba kanklius“, gal pasiseks ir jums :)).

 

Čia folkloro „saldainiai“ nesibaigė: sutartinę „Ryto rytelio“ ne tik giedojome, bet ir grojome daudytėmis, lumzdeliais, Sekminių rageliais, skudučiais. Dera pagirti naujokes skudutininkes, kurioms teko debiutuoti su tikrai nelengvu kūriniu. Naujai suskambėjo ir kolektyvo mėgstama „An kalno vyšnia“ – šįsyk ne dainuota, o pavirtusi dūdmaišių duetu. Burdonu toliau dūzgiant ratukinei rylai, vyrai atliko vienbalsę dainą, kuri prie rylos išskirtinio garso nepratusiems galėjo pasirodyti tikrai egzotiška. Jei skaičiuojate, ir kiek instrumentų tas „Ratilio“ gali turėti, atsakau – tiek, kiek mokančių jais groti; o jei tie mokantys viename asmenyje, belieka tik prakaitą nuo kaktos nubraukti instrumentus vos spėjančiam keisti Viliui. Savotiškai instrumentus keitė ir Milda, mat ji atidarė programą vesdama žemaitišką „Aukšti kalna“, po to sutartinėje prisimatavo ir aukštaitės giedojimo manierą, o galiausiai visus privertė nuščiūti variacijomis kaip upelis nuvinguriuojančia suvalkietiška daina. Be variantų neapsiėjo ir vingierka, kurią išmokome šokti dvejopai, uoliai trepsėdami ir kulnais mušdami, kad net žiežirbos lakstė. Programą baigėme jai pavadinimą davusia „Giedu dainelę“, o kad jau viskas su improvizacija, tai čia variantų pasitaikė irgi ne vienas, bet, mėginkim išsisukti, juk paukštelių pulkas turi būti margas :)

 

Kaip bežiūrėsi, buvo visiškas pavasarinis džiazas – improvizuojant neišvengsi klaidų, bet užtat gali ir netikėtų įdomių rezultatų pasiekti. Buvome natūralūs, jauni, išdykę, o niekas taip nedžiugina, kaip scenoje matomas gyvas bendravimas, gyvas folkloras – tikras pavasaris!