Mą atrodo, kad patiem ratiliokam smagiausi pasirodymai toki, katrie ne koncertai aukštose didelėse scenose, o bendras pabuvimas dainuojant, šokant. Tai tokio smagumo šį vasarį ratiliokai apturėjo net trissyk! Nebuvėlius i buvėlius kviečiu paskaityt, kap gi tę buvo.
Kas sekat, žiūrot storiukus, skaitot įrašus a turit tiesioginį priėjimą prė ratiliokų, tai žinot, kad pusę sausio vidiniam saviraiškos koncertui ruošėmės, o pusę – dainas apė Nepriklausomybės kovas mokinomės. Ištraukė vadovas jųjų įdomių, negirdėtų, i, turiu pabrėžt, strigių, ba „Kur lygūs laukai šiapus Nėrio“ tiek insipatogino galvoj, kap tikra muzikinė haliucinacija, kad tris paras kėliau i guliau su jai, net i susapnuot suspėjau! Tai kokis išganymas, kokia laimė buvo jąją išgirst jau bendram rate su ratiliokais ir atviros repeticijos svečiais, katrų buvo tikrai gausiai! Smagu sutikt i vazonus ratiliokus, išgirst jų vedamas dainas (ačiū Jurgai!), i su naujais besidominčiais susipažyt. Tep bendram rate prisiminę istorinius, kultūrinius kontekstus, padainavę, su svečiais atsimojavom i pradėjom ruoštis kitai valandai su „Ratilio“, katra bus kovo 5 d. Dainuosim patriotines dainas i jumis labai kviečiam!
Tiek prisidainavus, norisi i pajudėt. Tai Vasario 16-ąją pasitikt važiavom in svetinguosius, jaukiuosius Valakėlių kultūros namus, katruos vaktuoja i renginius riktuoja išplėstinė Bartašių šeima. Tę jau ne pyrmusyk džiugino naktišokiai „Šokame Nepriklausomybę!“. Mūsų gausi kapela su bandonijų alėja ir cimbolų terasom grojo, o šokėjai priminė gal biskį primirštus šokius i rodė naujus. Daug nematytų jaunų veidų, jau girdėtų i naujų muzikantų sąstatų (net vietoj susibūrusių!), visų kartu rate giedama „Tautiška giesmė“, išmušus dvyliktai, teikia vilties, kad Lietuva gyvuos, net jei kam nors i dyngtelna, kad „Palinko liepa šalia kelio“ dera grot kap šokį.
Ale kad šitas tekstas nepavirstų geologine ekspedicija „Kokių akmenukų užančiuose turim“, skubinu pasakot, kad iš naktišokių grįžus Vylniun ne visiem ratiliokam buvo lemta sočiai padrunėt. Dvi kanklinykės i cimbolinykė penktą ryto jau riedėjo Kaunan vadovo automobily, ba buvo gautas kvietimas tądien po pietų grajyt Tautinės muzikos muziejuj. A, sakysit, gráit po pietų, šeštą jau parpiat, tai ko ne gyvenimas? Išsimiegosit! Ale jei tep mislinat, vadinasi, dą nesusidūrėt su vadovo 7 minučių taisykle, meile Kaunui i kultūrinėm programom. Dą prieš iškeldamos kojas an laikinosios sostinės žemės buvom supažyndytos, kad ne miegot čia susirinkom (nu kap, tris valandukes možnės): 11 valandą lankom Karo muziejų, 12 valandą žiūrom tarpukarinę, sovietmečiu, žinoma, draustą, ale šiais laikais atkūrtą Vytauto Didžiojo vėliavos pakėlimo ceremoniją, klausom Laisvės varpo Karo muziejaus kieme (aha, visai kap iš dainos!), o 13 valandą jau gėrimės Kauno bandoninykais tam pačiam muziejuj, katram pačios grojam 14 valandą, 16 valandą Lapėse ainam in protmūšį, o paskiau grįžtam visi Vylniun prė Laisvės laužų. Tai žinokit, tep i buvo! Nor paakiai tikriausia priminė tingius, už mus bent penkiskart daugiau miegančius gyvūnus, ale vieni nuo kitų užsikrėtėm tai laisvės ugnia i su ruku išgyvenom Vasario 16-ąją. Muziejuj mus priėmė šiltai, smalsiai, paskiau dą pakibino, pašnekino i maži, i dideli klausytojai. Grįžę in Vylnių stojom rėdan prie laužo i traukėm dainas geras dvi valandas, kol sustengę (o pas mus sako i sustipę) nukulniavom in „Špunką“. Doras (nekvestionuokim) Vylniaus miesto folkloristas žino: geriausi švenčių užusmailinimai šičia i būna!
Tai va toki tie ratiliokiško vasario guriniai: bendruomeniški, smagūs, iššokti, išdainuoti labiau prie scenos, nei an jos, labiau už stalo, nei po juo.
Teresė
Julitos Slipkauskaitės ir Rutos Litvinaitės nuotr.
