Kelionės

Kelionės

  • Savaitė Žemaitėjės šerdie

    Nuo Lopaičių piliakalnio (R. Šalkauskaitės nuotr.)

    Per sāva pėrmūsius metus so „Ratilio“ tēka nemažā pakeliautė ėr baisē iduomiu patėrtiu turietė, no bet „Ratilio“ kūrībėnė stuovīkla, katra šimēta vīka patiuo Žemaitėjės šerdie, prisėmīnso da ėlga. Gal dėl tuo, ka savam kraštė, vo gal ė dar dėl patiuos poikiuos ratiliuoku kompānėjės ė torėnīngas pruogramas?

  • Lauktuvių iš Prancūzijos – pamąstymai apie folkloro festivalius

    Valio festivaliui! (A. Černiausko nuotr.)

    Kas yra „geras folkloro festivalis“? Pirmiausia pagalvoju apie aukšto meninio lygio atlikėjus, o iš jų pusės – apie sklandų, gerai apgalvotą organizavimą. Po rugpjūčio 5–11 d. vykusio 67-ojo Ruergo festivalio mintyse nešiojuosi ir dar kelis ypatumus, kurie mane, o gal ir kitus tarptautinių folkloro renginių dalyvius – pasirodančius ir klausančius – labai pradžiugintų.

  • Roma, atvyko „Ratilio“!

    Nuo Kapitolijaus kalvos (J. Vilkaitės nuotr.)

    Rugpjūtį Fjumičino oro uoste mintimis dar klajodama po Sardinijos peizažą, nemaniau, kad vos po pusmečio vėl čia minsime takelius, tik jau ne laukdami jungiamojo skrydžio, o atsiimti bagažo ir pirmyn prie lauko durų. Roma, atvyko „Ratilio“!

  • Kartu į Tartu

    Pasivaikščiojimas Tartu centre (R. Šalkauskaitės nuotr.)

    Kartais į keliones su ratiliokais keliauji ne dėl to, kad ten labai faina bus, bet pati autobuso patirtis su šita šutve yra kažkas įdomaus ir geidžiamo. Įvykių įdomumas visada koreliuoja su kelionės trukme. Tik pajudėjus aptariamos tik studijos, artimiausi planai ar neseni įvykiai. Po poros valandų mūsų vadas Vilius atsineša šūsnį dainų ir nieko nepaaiškinęs liepia išmokti ir čia pat įrašinėti. Dar pora valandų prabėga ir girdėti, kaip kuriami verslo planai ir aiškinamosi įvairių staklių specifikacijos. Nuovargis jau daužo, reik pamiegot. Bet kas galėtų užmigti, kai ausis kibina mūsų profesorės Ainės išsami politinių krypčių bei teorijų apžvalga? Taip ir dardam aštuonias valandas iki Tartu.

  • Svencelės užrašai

    Ansamblio „Žvejytės“ kostiumų detalės (A. Sidabraitės nuotr.)

    Sekmadienis, rugpjūčio 27-oji, pavakarys.

    Jau ne sykį įsitikinau, kad po kelionės išsikrauti daiktus užtrunka žymiai ilgiau nei juos išvykstant susikrauti. Ruošiantis išvykti apie daiktus galvoji labai praktiškai: reikės tiek ir tiek marškinėlių, nes bus šilta, dar pasiimsiu šitas kelnes ir batus, nes eisim į gamtą, dar tą ir aną – visko turėtų pakakti. O štai kai parvažiuoji ir viską turi išimti, prie visų daiktų dar prisideda ir parsivežti įspūdžiai. Ir dabar, grįžusi iš ansamblio stovyklos Svencelėje, tvarkausi mantą ir vis stabteliu: iš striukės pabyra Juodkrantės smėlis, vienų kelnių kišenėje randu pluoštelį pelkėse nusiskintų gailių, o čia dar marškinių rankovėje likęs per šokius skolintas žiogelis. Visi šie daiktai ir su jais susiję prisiminimai susideda į savotišką kelionės dienoraštį; darsyk grįžtu į ką tik praėjusias dienas.

  • Bemiegė spalvingoji Sardinija

    Prieš pirmąjį koncertą (A. Sidabraitės nuotr.)

    „A-ja-ja-jaaaai“ – dar dabar mintyse skamba mūsų choru traukiamos kostarikiečių dainos dalis, kurią dažniausiai kartodavome ir atitardavome Sardinijoje.

    Rugpjūčio 3 d. iš Vilniaus oro uosto į festivalį „Marmilla Folk Festival“ vadovės Kristinos vedami išskrido 23 ratiliokai. Visų degančios akys laukė naujų įspūdžių – juk daugeliui tai pati pirma tokia tolima kelionė su „Ratilio“, o porai ansambliečių – pirmieji gyvenime skrydžiai lėktuvu! Nieko neišgąsdino dingęs Germano lagaminas, kuriame buvo supakuoti ne tik visi jo paties daiktai, bet dar ir poros vaikinų tautiniai kostiumai – visiems knietėjo kuo greičiau ištrūkti į vakarėjančią Sardiniją ir pamatyti, kokia gi ji yra iš tikrųjų.

  • „Balticos“ festivalio tradicijos tęsiasi

    „Labus vakarus“ atidarymo koncerte Turaidoje (R. Oliņš nuotr.)

    „Na ir tegu pabando man kas nors pasakyt, kad būti ratilioku neapsimoka“, – sakė Teresė įpusėjus mūsų kelionei Latvijoje. Sočiai pamaitinti, apnakvindinti, išvaikščioję Rygą, aplankę Siguldą, Ventspilį, Puopę, Talsus ir susipažinę su kitų Baltijos šalių kolektyvais, patenkinti grįžom iš „Balticos“ festivalio Latvijoje, su visais pasidaliję savo kultūra, dainomis bei šokiais. O mums, ratiliokams, tas noras dalintis tiesiog liejasi per kraštus: jei penkias minutes reikia palaukti autobuso gatvėje, jau užvedamos dainos, o kitą kartą jau ir muzikantai traukia instrumentus ir prasideda šokiai, jei keletas minučių iki pietų – žaidimai ir rateliai, kiekviena minutė pripildoma šio brangaus turto.

  • „Ratilio“ Rumunijoje. Turistai, folkloristai ir kultūros ambasadoriai

    „Rumunšiškėse“ (A. Černiausko nuotr.)

    Liepos 3 d. dalis mūsų sėdo į lėktuvą ir išvyko į karštąją Rumuniją, į Europos Komisijos remiamą „Erasmus+“ projektą „FolkArt“. Vos atvykę į vietą, buvome nustebinti rumunų šokių kolektyvo „Doinita“ svetingumo – net ir vidury nakties mus pasitiko visas kolektyvas.

  • Jurginių tradicija tęsiasi

    Įspūdžiais norisi dalintis (A. Černiausko nuotr.)

    Po ilgos pertraukos „Ratilio“ iš Vilniaus vėl su dainomis pajudėjo į Palangą sudalyvauti Jurginėse. Kas į šventę vyko jos išsiilgę ir nekantriai laukę, o kas – tik iš nuogirdų įsivaizduodami, ko tikėtis. Šių metų Jurginės man taip pat buvo pirmosios. Pirmos ir su „Ratilio“, ir apskritai, todėl viskas buvo nauja ir nežinoma.

  • Ratiliokų monai

    „Laumių monų“ programos jaunimas Ukmergėn (A. Černiausko nuotr.)

    Sasułės,

    dartės jumiem tokių indomybį apie žmonelius paporysiu. Nu kokie anys čiudni! O jau ypač ciej ratiliokai. Žinau, ba gi gruodzin sekiojau juos visur, kap jiej in „Laumių monų“ turų išvažau. Da kap pirmų roz apie mus ty visap Vylniun porino, aš nė negirdėjau, ale paskum gi ir mani pasiekė pletkas, kad ca kokis tai žmonių jaunimas dabar jau kurorti dzyvus apie mano sasaris šneka. Nu palaukit, pamislinau – ir insmukau in jų autobusų in Klaipėdų.

  • Kur pušynai kvepia, kur laumės pasakas seka

    Paslaptingasis Raigardo slėnis (J. Slipkauskaitės nuotr.)

    Dar nepasiekus kvajomis kvepiančio dzūkų krašto, kur penktadienio pavakarę K. Dineikos sveikatingumo parke turėjome pristatyti „Laumių monų“ programą, išdaigas ir cūdus pradėjo krėsti pačios laumės. Tai vienam kraujas iš nosies bėgti pradėjo, tai kitas tik po kurio laiko pastebėjo, kad skudučiai taip ir nepaliko rudeniškomis spalvomis besidažančios M. K. Čiurlionio gatvės. Ir pačiame pasakotojų konkurse Druskininkuose netrūko paslaptingumo. Prisiklausius įvairiausių pasakų porinimų, netoliese čiurlenanti Ratnyčia, retkarčiais suūbiantis didysis apuokas ir Nemuno slėnius ir kelius užklojantis tirštas rūko debesis įbaugino ne vieną.

  • Ilgai trumpa kelionė pas Estijos lietuvius

    Rudenėjanti Estija (J. Slipkauskaitės nuotr.)

    Po daugiau nei aštuonių valandų kelionės autobusu ir mažiau nei penkių valandų miego rugsėjo 4-osios rytą išėjome į viduramžiais alsuojančio ir savo žalumu žavinčio Talino gatves. Vaizdai keitė vienas kitą: gynybinė siena, jos bokštai, paslaptingas šulinys, turgaus aikštė, vaistinė (kurioje anksčiau pardavinėjo net vienaragio rago miltelius!), cerkvė, vartai, parlamentas, parkai...

  • Kelionių užkulisiai: Zarasai

    „Ratilio“ muzikantai pačiame žydėjime (J. Slipkauskaitės nuotr.)

    Turėjom labai ilgas atostogas – net dvi savaites tarp koncertų. Sekmadienį naujai mažlietuvių folkloru papildytą programą vežėm į Zarasų Žolinę.

  • Visų akys – į pajūrį!

    Išdidžioji Klaipėda! (Klaipėdos etnokultūros centro nuotr.)

    Liepos 29 d. pilnomis rankomis instrumentų lipome į sceną ratiliokiškai švęsti jau įsisiūbavusių Mažosios Lietuvos etnodienų. Kadangi esu nepagydomas matematikas, suskaičiavau, kokį gi Mažosios Lietuvos derlių užauginom. Koncerte viena kitą mainė 3 solinės dainos, 3 merginų dainos, 3 vaikinų dainos, 4 bendros dainos ir 6 šokiai. Be viso to, dar demonstravome 9 paprastesnius vakaroninius šokius. Be abejo, neprekinės išvaizdos ne ką mažesnis derlius nugulė tarp Didžiosios aulos sienų ir laukia kitų koncertų.

  • Kai jau laikas eiti gulti, bet dar meiga nenuori

    Šildo ir saulė, ir festivalio bičiulių artumas (PKC nuotr.)

    Vasara Vilniuj – tai tokia vingiuota pokalbių tema, kad, jei pradėtume ją narplioti, neprailgtų net ilgiausia kelionė. Gerai, kad kaskart, kai jau, regis, pradeda plūsti ilgesinga „bet kur, kad tik nuo asfalto“ nuotaika, vis pasitaiko, kad pavilioja kokia tolima šalis, sužavi savo mėlynomis kalvomis, tik iš nuogirdų pažįstama kalba, o iš ten parvykusių pirklių ir piligrimų pasakojimai apie vietinių žmonių manieras, temperamentą, meno lygį ir muzikos skonį užgniaužia kvapą. Visų šių turtų pavilioti nusibaladojom į vieną tokią spalvingos istorijos ir kultūros šalį – Plungės miestelį. Liepos 3–4 dienomis čia vyko folkloro festivalis „Saulelė raudona“, kuriame, nepaisant visų tų kilometrų, mus priėmė kaip vienos didelės šeimos narius.

  • Intraukį kvajynų ciongo

    „Supkit meskit...“ (A. Černiausko nuotr.)

    Pagaliau. Nerandu geresnio žodžio apibūdinti visai emocijų visumai, kuri apima pagalvojus apie festivalį „Čiulba ulba“. Aš nesu festivalių žmogus, todėl šis dzūkų kultūros festivalis man buvo pirmas, į kurį važiavau ne tik kaip ansamblio narė, bet ir dėl asmeninio suinteresuotumo. Bet tas žodis „pagaliau“ išreiškia visą džiaugsmą dėl atsinaujinusio kultūrinio gyvenimo, kuris su vasaros pradžia pamažu vėl atgimsta.

  • Širdies namai, arba ratiliokiška (ne)kasdienybė

    Zervynų trobesiai

    Visą savaitę Puvočiuose netilo dainos ir instrumentinė muzika – atvyko „Ratilio“ stovyklautojai. Vietiniai kalbėjo, kad tykų vakarą net kitam kaimo gale galėjai išgirsti ratiliokus begriežiant ar bedainuojant.

  • Iš studentų festivalio su Zvoleno merės prizu

    Apdovanoti ir laimingi (J. Slipkauskaitės nuotr.)

    Kai mūsų susižavėjusios akys bėgiojo autobuso languose pasirodžiusiais Slovakijos kalnais, o miegūstas autobuso oras lingavo nuo dainų apie kalnus, net negalvojome, kad po trejeto dienų tuo pačiu keliu važiuosime namo ne tik pilnas kišenes įspūdžių prisikrovę, bet ir su didžiuliu krepšiu lauktuvių iš pačios Zvoleno miesto merės rankų.

  • Amžino įšalo žemė

    Lietuviai Jakutijoje (J. Slipkauskaitės nuotr.)

    Tokia minusinėtemperatūra, kad jos suvokti nepadeda ir vaizduotė, šeši metrai užšalusios Lenos ledo ir per visą žiemą neišjungiami automobilių varikliai: daugiau pasiklausius apie Jakutijos žiemas nejučia imi svarstyti, kaip šiuolaikinių jakutų protėviai galėjo sumąstyti, kad būtent šios žemės yra tinkamiausios apsigyventi. Net ir vasarą, vėlyvo birželio saulei negailint šilumos, pro basučių padus gali justi besismelkiančią vėsą – nuo amžino įšalo tave skiria vos pusė metro žemės. Kad tai ypatingas kraštas, pamiršti neleidžia ir per visą naktį nuraudęs dangus, ir lyg kokio tvirtumo bei atšiauraus grožio pilni jakutų veidai: taip Jakutija, nors svetima ir kiek grėsminga, patraukia, o sugrįžus namo matyti vaizdai bei žmonės diena iš dienos stovi akyse.

  • Ryški Jurginių šventė

    Paskutinį balandžio savaitgalį „Ratilio“ tradiciškai išsiruošė į pajūrį dainomis, sutartinių gaudesiu, kojų trepsėjimu ir jauna energija padėti Jurgiui žemę atrakinti. Ir išties: Palanga žydinti, žaliuojanti, ratiliokai – ryškūs, smagūs, žaismingi. Dalelę pavasario grožio nuotraukose užfiksavo ansambliečiai Julita ir Augustas – kviečiame įsikvėpti:)

    Nuotraukos iš Palangos

    Jurginių vaizdai

  • Džiaukis folkloru ir jis džiaugsis tavimi!

    Nuostabų, saulėtą ir giedrą lapkričio 17-osios vidurdienį susirinkome visi gražūs, tautiniais kostiumais nešini prie autobusiuko, kuris mus turėjo vežti į Uteną, į puikų renginį „Didela stora aukštaitiška vesalia“. Šventėje dalyvavo 10 kolektyvų, tarp jų – „Ratilio“, o su juo ir aš. Man tai nebuvo pirmas koncertas kaip ratiliokui, tačiau išvyka – pirmoji. „Ratilio“ lankau jau du mėnesius, bet atrodo, kad tikrai ilgiau – turbūt dėl to, kad koncertų yra beveik kiekvieną savaitę, o repetuojam antra tiek.

    Buvome parengę po du liaudies kūrinius iš kiekvieno regiono: dainavome tikrai labai gražias dainas, šokome įvairius šokius: melnyką, šeiną, šeštinį ir nepakartojamąjį Mėmelio keturkinkį, apie kiekvieną regioną vis kokį žodelį pasakydavo nuostabieji Damilė ir Lukas. Programoje buvome paskutiniai, tad, kol laukėme pasirodymo, turėjome apsčiai laiko tiesiog drauge pabūti: juokėmės, nes buvo nuolat vis kažkas juokinga, kalbėjom, nes visi turime ką įdomaus pasakyti ir apie ką padiskutuoti, o per koncerto pertrauką Utenos muzikantams užgrojus polkutę, maršiuką, valsiuką, buvo tikrai labai nuostabu pašokti, pasidžiaugti tuo nepakartojamu dalyku, katras vadinamas Folkloru.

    Gaila, tačiau man pačiam po koncerto nuotaika pasikeitė į skubėjimo ir galvojimo, kaip greičiau parvykti į Vilnių, nes dar turėjau dalyvauti kitame renginyje. Kol visi vaišinomės prie bendro stalo, jau baiminausi, kad nespėsim grįžti. Tačiau tikrai spėjom, ir kelionė buvo puiki.

    Visą kelią atgal dainavome, o dainos kartu su bendraminčiais ir žmonėmis, kurie taip pat myli ir gerbia folklorą, yra labai džiuginančios ir keliančios pasitikėjimą mūsų tauta. Man labiausiai „Ratilio“ patinka žmonės, bendravimas, užkulisiniai dainavimai ir šokiai – tai mus sujungia, tai mus skatina judėti toliau, tai mums padeda tobulėti. Folkloras yra nuostabiausias dalykas, kuris man yra kada nutikęs gyvenime, ir dabar esu draugų apsuptyje, ten, kur jaučiuosi geriausiai ir nuostabiausiai. Ačiū, „Ratilio“, mes kaip visada nuostabūs ir smagūs. „Ratilio“, varyk!

    Augustas

  • Kartu mes – Lietuva

    Taigos apsupty: lietuviška vakaronėSkrendant virš Sibiro platybių, tuomet, kai matyti žemė, jausmas toks, tarytum keliautum virš gamtos tyrų, tik kur ne kur apgyvendintų žmonių. Apačioje – miško paklotė, išvagota upių, su ežerų akimis ir tik retkarčiais sužibančiomis šviesomis, rodančiomis, kad galbūt ir ten gyvena žmonės.

    Nusileidus pakitusios erdvės jausmas neapleidžia. Krasnojarsko kraštas, mūsų Lietuvos masteliais, didžiulis, užimantis apytiksliai 2 mln. 366 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tad pats miestas, nors ir turintis gražių skulptūrų ir bizantiško meno, galbūt dėl savo stilistikos tarytum tirpsta toje erdvėje, tarp dangaus ir žemės platybių.

    Pirmąją mūsų viešnagės dieną, per ekskursiją iš arčiau išvydus kalnus, o šalia jų – žvilgančią Jenisiejaus juostą, gamtos ansamblis pasipildo. Miela matyti, kad kalnus, nors ir aukštesnius nei Lietuvoje, apaugę iš esmės tie patys pažįstami medžiai, nors ir daug tankesni. Ir ant tų kalnų garsiai suskambėjo ir mūsų lietuviškos dainos. Tankios ir to krašto pievos, turtingos vaistiniais augalais. Beje, kaip ir buvo tikėtasi, Sibire atpažįstamų kraujasiurbių vabzdžių miškuose taip pat nestinga, nuo kurių kelionės metu teko gintis visiems.

  • Vėjo gūsis ir parbėg laivelis!

    Parbėg laivelis, Klaipėda, liepos 19–22
     
    Kas gi galėtų nenorėti važiuoti į Klaipėdą pačiam vasaros smagume – saulytė plieskia, čia pat jūra, o kartu su tavimi – dar ir puiki „Ratilio“ kompanija. Atrodo, iki pilnos laimės tetrūksta tik ledų porcijos rankoje. Tačiau Klaipėdoje šias atostogautojiškas mintis į šalį nustūmė festivalio „Parbėg laivelis“ margumas ir skambesys. Programa buvo intensyvi, koncertų ir renginių – daug. Man labiausiai įsiminė šokiai senosios perkėlos kelte – ten apie valandą grojome ir linksminome žmones, tiesiog besikeliančius iš Klaipėdos į Smiltynę ir atgal. Daugeliui keltu plaukiančių žmonių tai buvo malonus netikėtumas, ir buvo gera matyti jų šypsenas. Be to, šokti plaukiant laivu (net jei plaukimas trunka 15 minučių) yra kažkaip svajinga ir romantiška. Džiugu, kad pertraukėlėmis tarp dalyvavimo įvairiuose festivalio renginiuose galėjome bent truputį užmesti akį ir į kitus pasirodymus, pabūti ne tik dalyviais, bet ir žiūrovais. Festivalyje dalyvavo labai daug ir labai puikių kolektyvų bei atlikėjų iš užsienio (Ispanijos, Rusijos, Kroatijos ir daugelio kitų šalių), kurie nustebino ir sužavėjo savo muzika, šokiais ir tradiciniais rūbais. Taip pat tai buvo susitikimas su jaunais žmonėmis iš kitų kraštų, su kuriais, galima sakyti, turime panašų hobį – domimės savo šalių tradicine muzika ir šokiais. Bendrai apibūdinant festivalį „Parbėg laivelis“, norisi jį palyginti su jūros vėjo gūsiu – gaiviu, pilnu jėgos ir džiaugsmingo siautulio, patraukiančiu judėti kartu. Šis gūsis taip įsuko, kad nė negaila, kad nespėjau pasimaudyti jūroje!
     
    A. P.
    (Rasos Alės nuotraukos)
     
    Šokame tarpusavy... ...ir šokdiname kitus!
    Grojame,... ...dainuojame,... ...ir įstringame folklore amžiams
    Vasaros idilė Vasaros idilė 2: iškyla
  • Mūsų ir Jūsų šimtmetis, arba gegužinė Taline

    Man, antrus metus Vilniaus universitete ratiliojančiai studentei, pavasaris, prisijungus prie ansamblio, įgijo ypatingą reikšmę. Lietuvių liaudies daina gamtos apsuptyje, vilkint tautinį kostiumą, veikia tarsi gydomoji galia – atsiveria akys, medžiai atrodo žalesni, aplanko pilnatvės jausmas bei suvokimas, jog šalia stovintys jaučia tą patį, o šokiai, griežiant kapelijai, nuveja kasdienes problemas ir veide įtaiso šypseną, nedingstančią ilgą laiką.
     
    Rodos, prieš savaitę dainavome jūrai Palangoje, o štai ir gegužė, skaičiuodama paskutines dienas, kviečia pakelti akis nuo knygų ir apdovanoja mus, ansamblio narius, renginių gausa. Kovo pradžioje apsidžiaugėme Estijos lietuvių bendruomenės kvietimu dalyvauti projekte „100 virėjų virtuvėje“ ir drauge paminėti Lietuvos Valstybės atkūrimo jubiliejų. Nekantraudami susitikti, išsiuntėme Estijon vaizdo sveikinimą, o kad susitikimo ten laukia ne mažiau, įsitikinome išvydę save dainuojančius ant Estijos lietuvių bendruomenės Facebook paskyros viršelio.
     
    Ant puikių grindų šokti vienas malonumas! Cepelinų ar šakočio? Tarp svečių – ir ambasadorius Giedrius Apuokas
     
    Gegužės 19-ąją, pasigrožėję Talino senamiesčiu, pavaikščioję siauromis gatvelėmis bei išklausę gidės pasakojimo apie šalies istoriją, skubėjome į Estijos etnografinį muziejų Vabaõhumuuseum susitikti su lietuvių bendruomene. Čia mūsų laukė šiltas priėmimas, pakili atmosfera, tėvynainių šypsenos bei gardūs lietuviški patiekalai, kuriuos paruošė seklyčios Kolu Kõrtsvirėjai bei restorano „Paukščių takas“ šefė p. Regina. Šventę pradėję himnu, leidomės į kelią po penkių Lietuvos regionų melodijų vingrybes. Beregint linksmybės persikėlė į lauką, o ten į ratą įsukome ir vietos lietuvius, ir prašalaičius turistus, ir mažus, ir didelius. Po šokių ir dainų smalsius renginio lankytojus supažindinome su lietuvių tautiniais kostiumais bei tradiciniais liaudies instrumentais: į Viliaus, kurį ansamblio nariai pagarbiai praminė „vienu žmogumi – visu ansambliu“, raginimą išmėginti skudučius, daudytes bei ožragį atsiliepę vyrai puikiai atliko sutartinę, tiksliai išpūtė garsus ir susilaukė gausių ovacijų. Ansamblio nariai taip pat pasirūpino, kad vaikai neturėtų progos nuobodžiauti – kvietė jungtis į ratelius, žaisti bei linksmintis drauge.
     
    Polka su ragučiais! Reid rata...
     
    Padėkoję šventės organizatoriams, apdalyti lauktuvėmis ir šypsenomis, atsisveikinome su šimtmetį švenčiančia valstybe ir patraukėme namo lyginti marškinių, kaspinų, pinti vainikų ir ruoštis tarptautiniam folkloro festivaliui „Skamba skamba kankliai“.
     
    Mažoji Goda
     
    P.S. Šventės atgarsiai mus pasiekia iki šiol:
     
    Facebook'e dalijamasi šventės įspūdžiais
     
    Daugiau įspūdžių rasite Estijos lietuvių bendruomenės Facebook paskyroje.
  • Jurgi, Jurgelaici

    Dar likus savaitei, o gal ir daugiau, iki Jurginių šventės Palangoje, ratiliokai tradicinės kelionės į pajūrį nekantraudami laukė. Nors gali būti, kad tai tik mano, naujokės, akys tą iš vidaus kylantį nekantrumą ir kituose bandė įžvelgti. Kad ir kaip bebūtų, balandžio 20–22 dienos žadėjo naujovę – pirmąją man išvyką su ansambliu; iki tol dar laukė trečiadienio koncertas Signatarų namuose.
     
    Taigi trečiadienio vakaras ratiliokus sukvietė į ansamblietės Ainės Ramonaitės paskaitą apie etnokultūrinį judėjimą sovietmečiu. Auditorija susirinko nors ir negausi, bet suinteresuota – po pranešimo ilgai netilo diskusija, o renginį pabaigėme koncertu. Visgi folkloristų auditorijoje koncertas įgavo kitokią nei įprasta reikšmę, kurią puikiai užčiuopė ir prieš pradedant dainuoti įvardijo Damilė: susirinkome ne pakoncertuoti, parodyti ar pasirodyti – dainavimas ir kitos tautosakos išraiškos skirtos būti, būti tikriems, gyventi jomis; todėl tądien pasirinktos vienos mieliausių dainų, jas su mumis dainuoti kvietėme ir visus buvusius salėje. Koncertas priminė, kad folkloras – kasdienio gyvenimo išraiška, kylanti iš žmogaus, susišaukianti su juo ir jam artima. Taip šis vakaras tarsi davė toną ir savaitgalio išvykai į Jurginių šventę.
     
    Į Palangą lydi „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ Nejau Jurgio raktai vandeny tviska?
     
    Minėtasis nusiteikimas Jurginių savaitgalį pasiteisino ir netgi sustiprėjo. Penktadienio vakarą kas traukiniu, o kas automobiliais pajudėjo Palangos link. Ją pasiekę vėlų vakarą, tradiciškai traukėme pamatyti jūros, ten, virš tilto kybant jaunam mėnuliui, dainavome ir žaidėme žaidimus, kad nesušaltume.
     
    Šeštadieniui išaušus ruošėmės, puošėmės, o popiet ir pradėjome Jurginių festivalį. Vyksmo daug: eisenos muzika ir šokiai, dainos ir rateliai Birutės parke, mirguliuoja paletė spalvų sijonuose, sermėgose, skarose ir kaklaskarėse. Tikrai Jurgis atrakino žemę: saulė pliekė negailėdama, nesislapstydama, margindama sprogusius medžius, lyg bandydama atkartoti visų sijonų raštus.
     
    Sekmadienį popiet, vėl atsidūrę ant Birutės kalno, dalyvavome Mišiose, giedojome giesmes ir džiaugėmės – vieni kitų buvimu, nenustojančia žybsėti saule, kartu ir pakilia šventės pabaigos nuotaika, neblėstančia dėl oro, šaunių žmonių aplink ir jau patirtų įspūdžių.
     
    Margas tautinis kostiumas papuoš bet kurią gatvę Gerbėjos bando įminti darnaus gaudesio paslaptį
     
    Jurginių savaitgalis virto dainų savaitgaliu: nuo Birutės kalno ne tik Baltijos pro medžius žvalgėmės, bet ir dainomis sveikinome „Mėguvos“ ansamblį, švenčiantį 30-metį. Dainavome pajūry – šeštadienį vakarop sveikinome savo dainomis jūrą, aplinkui smėlį keliant jodinėjamiems žirgams. Dainavome eidami J. Basanavičiaus ir kitomis gatvėmis, po naktišokių kopose, dainavome klausydamiesi vedančio balso ir jūros šniokštimo. Ir grįžome, matyt, dėl to visi bent šiek tiek gyvybingesni: prikelta žaluma ir išdainuotas vidus turi sąsajų, tikrai sakau.
     
    Štai koks keistas, naujas, artimas ir toks geras buvimas su ratiliokais.
     
    Jau belaukianti medžių sužaliavimo kitąmet –
    Veronika
     
    (D. Martinaitytės ir A. Petrašiūno nuotr.)
  • Spalvingas viduržiemio nakties sapnas: Indija

    Sausio 12 d. – DELIS
     
    Dar nenusileidus lėktuvui, užuodžiam gąsdinančiai dusinantį smogą. Delis – vienas labiausiai užterštų pasaulio miestų. Įtraukiam nosis į megztinius, šalikus ir išlipam į akis graužiantį dulkių ir dūmų debesį.
     
    Važiuodami autobusu, leidžiamės į pirmą pažintį su Indija. Kaire kelio puse skrieja autobusai, rikšos (tuktukai), automobiliai, dviračiai, motociklai, ant kurių kartais talpinasi net ketvertas žmonių. Tarp jų maišosi pėsčias vaikinas, nešinas geltonų gėlių krepšeliu ir siūlantis jį parduoti vairuotojams. Automobiliai nuolat signalizuoja, kai kurie vairuotojai net užsirašę „Please, horn“ – gal dėl to, kad ne visi turi veidrodėlius, juokingą trukdį gatvėse, sutalpinančiose bent penkias netvarkingas automobilių voras.
     
    Prieš poilsį dar esam pavaišinami gardžia vakariene. Mūsų liežuviai ir lūpos užsidega nuo aštrių, gardžių padažų, kuriuose mirkom paratha – traškią duonelę. Kartais atrodo, kad viename patiekale daugiau prieskonių rūšių negu maisto produktų.
     
    Sausio 13 d. – DELIS
     
    Kitądien aplankom Indijos šventyklas. Pirmiausia pabuvome Lotus Temple. Lotosas – bendras kelių religijų simbolis. Tokia šventyklos forma pasirinkta dėl to, kad čia bet kokia kalba gali melstis, giedoti bet kokios religijos išpažinėjas. Šventykloje nėra jokių paveikslų, statulų – tik pora puokščių gėlių. Atsisėdam ant šalto marmuro. Čia ne religijos, o tikėjimo šventovė. Sėdi ir medituoji. Ir dieną matęs šokiruojantį žmonių skurdą ir gatvių purvą nebesistebi, kaip šitoj šaly žmonės gali gyventi. Supranti, kad čia – vienas ramiausių kampelių Žemėje. Tik pagalvoju – norėčiau šventykloje dirbančioms savanorėms padovanoti vilnones kojines.
     
    Sausio 13-osios vakarą apsilankom Lietuvos Respublikos ambasadoje, kur prie po palmėmis sukurto lauželio jaukiai pasidainuojam.
     
    Lotoso šventyklos prieigose Lietuvos ambasadoje
     
    Sausio 15 d. – DELIS – BANGALORAS – MAISORAS
     
    Po poros dienų atsisveikinam su ūkanotu Deliu ir išvykstam į spalvingus pietus. Delyje patirta labai lietuviška 15 laipsnių vėsa vos per kelias valandas virsta 25 laipsnių Bangaloro karščiu. Pasijaučiam, lyg staiga būtų atėjęs pavasaris. Atsigauna kietųjų dalelių srautą kentėjusios nosys, deguonį net galim užuosti. Retkarčiais padvelkia švelnus vėjelis, atnešdamas saldų gėlių kvapą. Lipam į autobusiuką ir visą kelią į Maisorą sunku atplėšti nuo langų akis. Pastelinių, violetinės, mėlynos, ryškiai žydros, geltonos, rožinės, žalios ir daugybės kitų spalvų bei atspalvių kotedžai, gatvės žibintų stulpai ir net kapinių paminklai. Mirga ryškūs moterų sariai ir gyvų gėlių žiedai tamsiose kasose.
     
    Vienas įdomiausių reginių – palmių giraitėse ar po stogeliais prie namų sienų kažką rupšnojančios karvės. Šventi gyvūnai čia ypatingai prižiūrimi, glostomi ir net puošiami. Karvių ragai papuošti aukso spalvos juostelėmis, kabučiais, kaspinėliais, net balionais! Viena gražuolė net karolius įsitaisiusi. Kai kurios karvės – spalvotomis kanopomis ir net dažytu kailiu. Tikėsite ar ne – čia gyvena geltonjuodmargės.
     
    Kokia Indija spalvinga ir svetinga bene geriausiai pamatom apsilankydami turguose. Delyje prekeiviai siūlė rankomis siuvinėtų ploniausio kašmyro, lino, pašminos audinių. Drabužius turguje pasimatuoti galima, tačiau kitų dydžių tokio paties drabužio prašyti neverta – siuviniai vienetiniai. Maisore po brezento ir džiuto maišų stogu glaudžiasi daržovių, vaisių pardavėjai – ištisos bananų, ananasų alėjos. Kur ne kur – iš sėklų pagamintų chna dažų prekeiviai, kurių vienas pačiumpa mano ranką ir piešia ant jos gėlytę. Čia ir atskiri gėlių kvartalai, kuriuose ant gatvės telkšo balos, o blausi šviesa traukia į kvapnių vainikų, rožių ir gvazdikų žiedų kalnų karalystę. Prekeiviai klausia, kas mes tokie, iš kur atvykom. Kas roželę padovanos, kas savo parduodamo cukraus kubelį išties paragauti. Po pusvalandžio jau pasklidęs gandas, kad po turgų klaidžioja 10 turistų.
     
    Delio turgaus margumas Smalsūs žvilgsniai
     
    Sausio 16 d. – MAISORAS
     
    Gėrėjomės Indijos kolektyvais – scenoje spalvingais kostiumais ir gėlėmis pasipuošę šoko vaikai, būgnais grojo basi jaunuoliai, kurių pasirodymai priminė akrobatinius šou. Stebėdama koncertą staiga prisiminiau, kad už kulisų palikau riešines. Nuėjusi ieškoti išsyk sutikau būrelį vaikų. Mažieji šokėjai puola spausti man ranką, apkabina, klausinėja, koks vardas, iš kokios šalies atvykau, kiekvienas nori pasakyti savo vardą. Nuo šypsenos greit įskausta skruostus ir širdį glosto tų basakojų nuoširdumas, smalsumas. Po koncerto visi nori nusifotografuoti, dar pasisveikinti, pasikalbėti. Net ir mums įlipus į autobusą, esam dar išprašomi į lauką – su mumis nori įsiamžinti autobusiuko vairuotojas.
     
    Sausio 17 d. – TRIVANDRUMAS
     
    Paviešėję Maisore, skrendam dar toliau į pietus. Išėję iš oro uosto juokaudami spėliojam – bene būsim pamiršę pasiimti žiaunas. Trivandrumas mus sutinka 30 laipsnių karščiu ir plaučius slegiančia drėgme. Tačiau, kaip ir Maisore, nenustojam žavėtis žaluma, šiluma ir žydėjimu.
     
    Bemiegė naktis atėmė daug jėgų, bet energijos pasisemiam iš minties, kad kažką naujo ir įdomaus pamatysim, tad išsyk sutinkam vykti į mums pasiūlytą ekskursiją. Nors, tiesą pasakius, net ir po valandos kelio, kur mus veža, nieks nežino… Bet atvykę suvokiam, kad mums paruošta maloni staigmena. Plauksim motorinėmis valtimis Nejaro upe. Prieš mus atsiveria krantuose žaliuojančios palmės, kokosų giraitė, kur ne kur nutūpę egzotiški paukščiai. Stebimės – esam kuo tikriausiame atogrąžų miške, bet niekur nesuzvimbia nė menkiausias uodelis. Praplaukiam pro tarsi ant vandens plūduriuojančius namelius, į vandenį įbridusio dramblio formos uolą. Galiausiai pasiekiam siaurą smėlio ruoželį, už kurio griaudėja žalsvos Indijos vandenyno bangos. Maudytis negalima. Užtat kaip vaikai spygaujam, kai mūsų basas pėdas pasiekia sudužusios bangos purslai. Staiga vandenynas tik dar labiau įsismarkauja ir dabar jau strakaliojam iki pusės sušlapę ir smėlėti.
     
    Nejaro upe plaukiame ne tik mes Štai tokie Indijoje paukščiai
     
    Sausio 18 d. – TRIVANDRUMAS
     
    Koncertuoti Indijoje buvo labai smagu. Mus nustebino šaunus organizatorių darbas – su mumis derinti vedėjų tekstai, scenos rekvizitas, prieš pasirodymus buvom vaišinami indiška kava. Trivandrume žmonės nuo pat ryto valė sceną, ruošė didžiulį plakatą, lakstė, bėgiojo. Jaučiant tokį rūpestį, pelėsio kvapas salėje ir persirengimo kambariuose bėgioję didžiuliai ūsuoti tarakonai mums tepasirodė egzotiška bemaž netrukdanti smulkmena. Po pasirodymų susidūrėm su neįtikėtinu dėkingumu ir svetingumu – buvom apdovanoti gėlių vainikais ir baltomis skraistėmis.
     
    Pakoncertavę ir laimingi!
     
    Sausio 19–20 d. – ORO UOSTAI – VILNIUS
     
    Jau laukdami skrydžio namo, nuvargę krintam ant kilimų, pledų ir miegam. Kažkas šypsosi sapnuodamas – gal prisimena raganosį, šventyklą, besišypsančius vaikus... Pastebiu, kaip suradę artimiausius elektros lizdus visi prie jų būriuojamės – vienas taiso egzamino atsakymus, kitas atsiskaitymui ruošiasi, trečias skaito Lietuvos naujienas. Po truputį grįžtam į skubančius Vakarus.
     
    Netikėtai mūsų pėdos įklimpsta į minkštą sniegą.
     
    Damilė
  • Lai lai, Shanghai!

    Ni hao – taip ratiliokus šiemet pasveikino ruduo. Vienuolika valandų virš Azijos skridusi, prie bagažo konvejerio rankas nerimastingai gniaužiusi feini kompanija išsilaipino Šanchajuje.
     
    Kinijoje sušvitome kaip pirklių, savo prekes vežančių istoriniu šilko keliu, atrastas perlas. Būtent tokia buvo Kinijos tarptautinio jaunimo menų festivalio (China International Youth Arts Festival) uždarymo renginio tema. Kokia gausybė ir įvairovė tų perlų sumirgėjo – iš 14 šalių: Kinijos, Rusijos, Lietuvos, Uzbekistano, Irano, Serbijos, Bulgarijos, Ispanijos, Italijos, Egipto, Kenijos, Šri Lankos, Filipinų, Malaizijos. Akrobatus keniečius, stipresnius už gravitacijos jėgą, gyrėm, archajiškais, pantomimą primenančiais Malaizijos atlikėjų šokiais gėrėjomės, pagal iraniečių būgnelių ritmą trepsėjom. O ko tik nebuvo ratiliokams scenoje pasirodžius! Ir visos Žemaitijos gervės sulėkė, ir trys velniai šoko, ir Laukžemio uraganiškas galiopas sukosi. Žodžiu, buvo daug garso, daug šviesų.
     
    Festivalyje dalyvavusių tautų margumynas
    Perlų motyvas festivalio uždarymo koncerteFestivalio uždaryme scenoje drauge su rusais ir uzbekėmis
     
    Koncertavome ir kultūros centre. Vėliau ten susipažinome su vaikais, kurie plėšydami raudonas popieriaus skiautes kūrė darbelius, labai panašius į karpinius. Vilius kiniškus cimbolus išbandė; ot atrakcija buvo – žiūri ir netiki – žmogų-ansamblįkažkas groti moko! Visus sužavėjo putplasčio gabalėliais kalnų peizažus tapanti dailininkė ir didžiuliais teptukais tušu hieroglifus raitęs kaligrafas. Lukas pats kiniškai užrašė „fizika“ (lietuvio ausiai skamba kaip uly), o Julita ilgai juokėsi iš kiniško žodžio „filosofija“ (tariama čioly) skambesio.
     
    Damilė su hieroglifais užrašytu ansamblio vardu  Vilius mokosi groti kiniškais cimbolais
     
    O jau kinų maisto skanumas! Suki stiklinį padėklą, nukrautą egzotiškais patiekalais, lazdelėmis bandai sugriebti kokį kąsnelį ir kartu su visais spėlioji, ko gi čia tuoj tuoj paragausi – vienam rodosi, kad į lėkštelę įsidėjo grybą, kitas gi tvirtina, kad ten tikrų tikriausia tešla, dar kažkas neabejoja, kad vištiena. Ne kiekvienam patiko kaip Songokui tomis lazdelėmis čiaukšėti – Augminas nutarė, kad McDonald’e iš bado tai jau tikrai nemirsi.
     
    Ragaujam – pramogaujam! Grybas ar tešlainis?
     
    Nustebino netikėta miesto tyla – spėliojom, gal taip ramu dėl gausybės elektromobilių bei tyliųjų elektrinių motorolerių, gal dėl triukšmo ribojimo politikos, o gal dėl gyventojų mentaliteto ir vietinės kultūros?
     
    Nesuklydom į lagaminus neįsidėję respiratorių. Daugiau nei 24 milijonus gyventojų talpinantis megamiestas pasirodė nesąs toks užterštas, kaip tikėjomės. Po tiltais, tarp namų, šaligatvių pakraščiuose – kiekviename laisvesniame plotelyje po gėlytę, krūmelį, medelį, atsigręžusį į kaitriai kepinančią saulę, kuriai visai nereikia skverbtis pro smogą.
     
    Žalias Šanchajus Pudongo rajonas žvelgiant iš aukščiausio pastato Šanchajuje
     
    Gal tik Pudongo rajone, Šanchajaus širdyje, saulei sunkiau apšviesti menkiausią žemės lopinėlį. Visus jos spindulius užstoja didingi dangoraižiai. Mums kone bėgant antro pagal aukštį pasaulyje pastato – Šanchajaus dangoraižio – link, ėmė temti, ir mes atsidūrėme dangoraižių miške. Tiesiog reaktyviniame 18 metrų per sekundę (arba 65 kilometrų per valandą) greičiu pakylančiame greičiausiame pasaulyje lifte pajunti, kaip spengia ausyse ir kaip kraujas subėga į kojas. Iš 118 aukšto atsiveria iš klumpių verčiantipanorama. Pasijunti taip, lyg stovėtum virš milžiniškos Monopoliožaidimo lentos – maži nameliai, viešbutėliai ir daugybė vaikščiojančių figūrėlių. Sutemus keltu supomės ant gelsvosios Huangpu bangų ir grožėjomės tais pačiais nameliais ir viešbutėliais, kurie dabar jau buvo virtę įstabiais, šviečiančiais, dangų remiančiais pastatais. Jų mirksinčios lempūtės Damilę privertė šokinėti, o visus ratiliokus šokti apie kelto viduryje sumestas kuprines kaip senais gerais laikais mokyklos diskotekoje.
     
    Naktiniai Šanchajaus centro žiburiai Senieji Šanchajaus stogai
     
    Mūsų apsilankymas ir savijauta turguje turbūt geriausiai atspindėjo visą mūsų kelionę. Klaidžiojantys, šiek tiek sutrikę, tačiau smalsūs ir kartais bebaimiai vaikščiojome siauromis gatvelėmis tarp tradicinių Kinijos pastatų, papuoštų popieriniais žibintais. Sėkmingai perėmėme vadovės Mildos komunikacijos užsienio šalių turguose metodiką: mes kalbėjome lietuviškai, o prekeiviai – kiniškai, ir ką jūs manot – kuo puikiausiai vieni kitus supratome! Ragavome maisto produktą x, gėrėme pusiau kavą, pusiau vandenį y, ir n+k saldumynų. Prieš mūsų akis mirgėjo šilkai ir sintetika, kiniškas porcelianas ir plastmasė, perlai ir akriliniai kabošonai. Nosį maloniai kuteno arbatų ir prieskonių aromatai, ne taip maloniai – 30 laipsnių karštyje šuntančios mėsos išpjovos, ant kurių tupinėjo musės, su kuriomis ryžtingai susidorojo gudrus prekeivis – su pliotne taukšt, musytė trykšt, ir gali drąsiai sakyti, kad parduodi šviežią mėsą.
     
    Mus grįžusius į Lietuvą pasitiko perpus žemesnė temperatūra, lotyniškas raidynas ir sloga, tačiau „Šanchajus 2017“ tęsiasi – toliau domimės Kinijos kultūra, vis rečiau valgome šaukštais, o Julita net mamos koldzūnusnuo šiol valgo tik su lazdzukėm.
     
     
    卢卡斯 (Lukas) ir Damilė, kurios vardąGoogle vertėjas išversti į kinų kalbą atsisako
     
    Julitos nuotraukos ir Kristinos dangoraižių kadrai
     
  • Prie jūros – nauji vėjai

    Pajūris šiaip jau senesniam ratiliokui siejasi su nusistovėjusiomis tradicijomis – Jurginėmis Palangoje ir festivaliu „Parbėg, laiveli“ Klaipėdoje. Tačiau šįkart prityrę vazonai ir neseniai apkrikštyta Damilė liepos 13–16 dienomis turėjo garbės apsilankyti pirmąkart vykusiame klaipėdiečių festivalyje „Lauksnos“, kurio mintis visai vykusi – pademonstruoti ir skleisti pasaulio nematerialųjį paveldą, kuris yra įtrauktas į „UNESCO“.
     
    Pirmąją dieną Laikrodžių muziejaus kiemelyje dalyvavome lyg festivalio pasakos įžangoje, kurioje girdėjosi ragų, skudučių, dainuojamosios ir šokamosios sutartinės sąskambiai. Antrąją dieną atidarymo koncerte buvome sceninės sutartinių kompozicijos dalis. Na, o likusias dvi dieneles galėjome be vargo džiaugtis svečių pasirodymais.
     
    Latviai, estai, bulgarai, makedonai ir gruzinai kerėjo savo polifoninėmis dainomis, ispanai – flamenko, azerbaidžaniečiai ir kroatai – unikalia instrumentine muzika. Lietuviai rodė kryždirbystės subtilybes ir, žinoma, įvairiausio plauko sutartines.
     
    Prie jūros dienos bėga nepaprastai greitai, vis to laiko per mažai, todėl tikiuosi, kad šis įdomus festivalis taps dar viena ratiliokiška-jūrine tradicija.
     
    Lukas
     
     Atidarymo koncerte Ilsisi latvės Muzikuoja kroatai
     
    Pauliaus ir Adelės nuotraukos
  • „Ratilio“ Kazachstane: atrasti lietuvybę svetur

    Dažnai keliaudami siekiame ar slapčia viliamės pabėgti nuo savęs ir pasinerti į kitą pasaulį. Tačiau ne visos kelionės sukasi apie kito pažinimą; kartais (o gal ir visada) išvykstame tikėdamiesi sužinoti ką nors naujo apie save ar permąstyti, susistyguoti tai, kas ilgainiui išsiderina ar nugula po kasdieniais rūpesčiais minčių dugne. Tokia buvo birželio 6–14 dienų „Ratilio“ išvyka į Kazachstaną – jautri, tautiška ir ypač praturtinanti – turbūt kiekvienas grįžome šį tą apgalvoję, ko nors pasisėmę ir naujaip išvydę tiek Lietuvą, tiek save pačius.
     
    Viena vertus, progų reflektuoti ilgai ieškoti nereikėjo – vien ko vertos 9 valandos Maskvos oro uoste belaukiant skrydžio į Karagandą. Per tiek laiko ir galimybes stoti į magistrantūrą apsvarstai, ir dienoraščio puslapius poezijom aprašai, ir suspėji vėl suabejoti viskuo, ką prieš akimirką sugalvojai, smegenų vingiais paklaidžiojęs. Visgi pats vizito tikslas – kartu su lietuvių delegacija dalyvauti projekte „Neužgyjantys istorijos randai“ – žadėjo neišvengiamą akistatą su skaudžia tautos, vadinasi, ir savo, praeitimi, tad peno mintims tikrai netrūko.
     
    Politinių represijų aukų muziejuje  Karagandos srities istorijos ir kraštotyros muziejuje
     
    Esu tikra, kad jau pirmoji pažintis su Karlagu, Prancūzijos dydžio teritorijoje išsidėsčiusiu lagerių kompleksu, paliko žymę visų širdyse. Vaikščiodami Dolinkoje įkurto Politinių represijų aukų muziejaus koridoriais, keliavome ir savo mintimis, senelių pasakojimais, istorijos žinių nuotrupomis, sunkiai patikėdami, kad tai, kas knygose suguldyta, iš tikrųjų vyko ir visai čia pat. Vaiko piešinys – pretekstas šeimai ištremti, – medinė taburetė tardymo kambaryje, išgalvotus kaltinimus spausdinusi rašomoji mašinėlė nebebuvo tik daiktai, bet tylūs liudininkai, prabylantys dėmesingai akiai ir jautriai širdžiai, pasakojantys žuvusiųjų gyvenimus. Šaltose kamerose niauraus gido žvilgsnio lydimas ir, rodos, pačių sienų, prisigėrusių kančios, spaudžiamas, nejučia imi matuoti ir savo drąsą, tikėjimą, ištikimybę... Slogumą pakėlė tik „Pone Karaliau“, kurią giedodami meldėme taikos vis neramiam pasauliui.
     
    Mamočkino kapinėse skamba daina „Ešelonų broliai“  Spasko kapaviečių lauke
     
    Muzika lydėjo ir kitose tremtį menančiose vietose. Greta įvairių šalių paminklų, memorialinių lentų, skulptūrų, savaip įamžinančių praeities įvykius, daina man atrodė gyvas liudijimas, atgaivinantis istorinius skaudulius. Akmolinsko tėvynės išdavikų žmonų lagerio (ALŽIR) memorialo prieigose nuplevenusi „Kryžiau šventas“ melodija ir graudino, ir guodė, apgiedodama kančią susitaikiusiu, šviesiu minoru. Mamočkino kapinėse, kuriose palaidoti lageryje mirę mažyliai, ir Spasko kapaviečių lauke – apgaulinga ramybė: saulė abejinga kybojo plačiame skliaute, neprisimindama, kad prieš pusę amžiaus taip pat švietė žmonėms, kurie guli po šiurenančia pieva. Tada būtent tremtinių dainos pažadino tai, ką gamta paslėpė. Repeticijose kiek sentimentaloki rodęsi posmai Kazachstano stepėse suskambėjo visai kitaip. Gal dėl to, kad klausėme nebe savo, o tremtinių balso – pavaikščioję jų žingsniais, jų žodžius tardami, ir jų jausmus galėjome atliepti; o gal muzika paprasčiausiai suskamba tik ten, kur jai skirta... Galiausiai, prieš išvykdami į Almatą, dar spėjome pabūti Karagandos Fatimos Švč. Mergelės Marijos katedroje, kurios skliautus pripildžiusi solistės Rasos Juzukonytės atliekama „Ave Maria“ švelniai išlydėjo ramybei sielas tų, apie kurių likimus mąstėme.
     
    Jūratė gieda psalmę šv. Juozapo bažnyčioje  Šokiai Lietuvos konsulate Almatoje
     
    Dialogas su istorija buvo ypač įsimintina patirtis, tačiau ne vienintelis tikslas. Ne mažiau svarbi kelionės dalis – susitikimai su vietos lietuviais. Čia mūsų laukė malonios staigmenos. Karagandos lietuvių bendruomenės LITUANICA namai – tikra lietuviška oazė Vidurio Azijoje: čia ir darželis, ir sodelis, ir sūpuoklės, ir pirkelė, o stalas nukrautas vaišėmis ne prasčiau nei pas močiutę kaime – bulvės garuoja, ridikėliai agurkėliai traška čiauškančiose burnose, o pirštai tuosyk nežino į kaimišką pyragą ar cukruotus sausainius taikytis. Tačiau dainos ir pagyros buvo dedikuotos ne tik šeimininkei, bet ir LITUANICOS nariui Vytautui, mat jis ne tik lietuviškai kalba, bet ir savo rankomis tikrus lietuviškus namus su plūktine asla (ir gera akustika, išbandėme!) stato. Šv. Juozapo bažnyčioje tarnaujantis kunigas – ne lietuvis, bet dėl mūsų Mišias aukojo lietuviškai. Skaitydami skaitinius, giedodami giesmes, drauge dovanojome lietuvių kalbą jos pasiilgusiai erdvei. Dar viena lietuviška salelė – Lietuvos konsulatas Almatoje. Paskutinis vakaras Kazachstane kartu su laikinai generalinio konsulo pareigas einančiu Valdu Burneika ir jo šeima, konsulate dirbančiu jaunu kolektyvu bei vietos lietuviais buvo puiki vyšnaitė ant torto. Visų akys net ryškiau sužibo, kai pats konsulas užvedė žemaitišką dainą; tūravojome ir džiaugėmės, kad Lietuvai užsieny atstovauja folklorą užantin pasiėmę. Negana to, išvykimo rytą, kai mes, „Ratilio“, ruošėmės namo, o likusi delegacija – tęsti kelionės į Biškeką, viešbučio registratūroje lyg po eglute radome mums paliktas Almatos lietuvių bendruomenės suruoštas lauktuves, kurios širdį sušildė ir ansambliokų Vilniuje pilvus pamalonino.
     
    Fotosesija Karagandos valstybiniame medicinos universitete  Šokdiname „Expo“ parodos savanorius ir svečius
     
    Kelionėje mums, kaip folkloro ansambliui, teko garbė pirmiems supažindinti Kazachstano gyventojus su lietuvių kultūra koncertuojant 2-ojoje menų mokykloje ir Karagandos valstybiniame medicinos universitete, taip pat atnešti gabalėlį Lietuvos tautiečiams Karagandoje ir Almatoje. Tačiau atrodo, kad atlikome ir nenumatytą misiją atskleisti folklorą patiems Lietuvos lietuviams. „Expo“ parodoje Astanoje Lietuvos paviljonas dar buvo uždarytas, bet pritraukti lankytojų dėmesį pavyko (kinų delegaciją pritraukėm taip, kad net atsiginti negalėjome). Susidomėję dainų bei sutartinių klausė ir į šokių krykštavimus noriai įsitraukė ne tik užsieniečiai, bet ir paviljone savanoriaujantis jaunimas. Drįsiu spėti, kad ne vienas lietuvaitis polką su ragučiais šoko pirmą kartą ir galbūt parsiveš improvizuotą vakaronę kaip vieną ryškesnių prisiminimų. Buvome atradimas ir kai kuriems bendrakeleiviams. Koncertas Draugystės namuose, manau, ne tik parodė, koks gražus ir margas yra mūsų folkloras, bet ir atsakė į dažnai iškylantį klausimą, ar ir kuo mes skiriamės nuo kaimo kapelų bei dainų ir šokių ansamblių. Kam yra tekę pabuvoti „Ratilio“ kompanijoje, žino, kad folkloras užkulisiuose nedingsta, tad delegatai buvo uoliai dainose ir šokiuose „maudomi“ per bendras vakarienes bei ilgam kely traukiniu iš Karagandos į Almatą. Tikimės, kad ir susibičiuliavome, ir etno užkratą paskleidėme.
     
    Draugystės namuose su lietuvių delegacija ir vietos bendruomene  Kartu dainuojame „Gyvuokim ilgiausius metus“
     
    Nors kelionė buvo turtinga įspūdžių, kurių toli gražu ne visus suminėjau (paklauskite bet kurio ratilioko apie Verą, slaptažodį, teatrą, vargonininkus, traukinį, turgų, muziejus, architektūrą, politiką – jie jums gyvai ir daug išsamiau papasakos, nei kad aš galėčiau surašyti), išskirčiau vieną prisiminimą – apsikabinus visų: „Ratilio“, delegacijos, Kazachstano lietuvių, bendrai sudainuotą linkėjimą „Gyvuokim ilgiausius metus“. Akimirka, kuri talpina savy, mano galva, visos išvykos idėją. Kazachstane turėjome progą įvairiopai permąstyti tapatybę: per santykį su buvusiomis kartomis, užsienio lietuvio prizmę, paraleles tarp namų ir svečių, ir iš naujo pajusti bendrystę. Visur megzti ryšį padėjo daina, kuri suvienija, sujungdama balsus – ir to, kuris šalia, ir to, kuris kitoj šaly, ir to, kuris kadaise buvo... Dainuokime!
     
    Julija Vilkaitė
  • Pasikartojimo džiaugsmas

    Balandžio 28-30 dienomis „Ratilio“, kaip ir kasmet, dalyvavo Jurginių šventėje Palangoje.
     
    Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą prisimenant tą nuostabų laiką, – oras. Su dideliu nerimu sekiau prognozes prieš išvažiuodamas į Palangą. Prognozės nepasitvirtino – ačiū aukštesnėms jėgoms – visą savaitgalį. Vietoje lietaus ir šalčio plieskė saulutė ir pūtė gaivus, pavasariškas jūros vėjas. Oras išties buvo svarbi šventės sėkmės dalis.
     
    Patį renginį norisi apibūdinti dviem žodžiais: pasikartojimo džiaugsmas. Kaip kiekvienais metais sėdi prie Kūčių stalo ar per Velykas daužai margučius, Jurginės Palangoje – su savo tradicine programa: eitynėmis, šv. Jurgio rakto ieškojimu, dainavimu Tiškevičių dvaro parke, šokiais vakare ir šv. Mišiomis sekmadienio vidurdienį. Atrodo, kad metai bėga, o tai nesikeičia.
     
    Matyt, žmonėms kažkaip natūralu prisirišti prie to, kas jiems pažįstama. Lygiai taip pat ir aš jau prisirišau prie Jurginių šventės ir to šventimo būdo, kuris jau keletą metų man esant „Ratilio“ dalimi tapo kasmetine pavasarine tradicija. Tad tai yra mano džiaugsmas – pasikartojimo džiaugsmas.
    Augminas
     
    Jurgines 2017
     
  • „Ratilio“ Pasaulinėje folkloriadoje: lietuviškas folkloras suskambėjo po Meksikos saule

    21 ratiliokas, 20 dienų, 15 koncertų,7 skrydžiai, 5 eisenos, 4 masinės nuotraukos saulėkaitoje, 3 viešbučiai, 2 mišios ir 1 dusyk prapuolęs lagaminas – taip skaičiais būtų galima reziumuoti ilgai lauktą „Ratilio“ kelionę į Meksiką. Ir visgi faktų atrodo per maža tokiai tolimai, sodriai įspūdžių Odisėjai į liepos 30–rugpjūčio 14 dienomis Sakatekase ir kituose Meksikos miestuose vykusią tarptautinę Folkloriadą. Juolab kad asmenukių su žiūrovais, kremo nuo saulės sluoksnių, marškinių skalbimų, suvalgytų tortilijų, išlūkuriuotų valandų ar nuvažiuotų kilometrų jau ir suskaičiuoti neįmanoma. Verčiau kliautis pačių ratiliokų pasakojimais.
     
    Žiūrovų dėmesys – nuo pirmų eisenų

    Pasirodymų maratoną Folkloriadoje pradėjome eisenomis. Oficialus festivalio atidarymas vyko Sakatekaso stadione, kuriame pražygiavo margutėlis šalių paradas. Tarsi olimpiečiai buvome sutikti skanduotėmis, plojimais ir dideliu užrašu „Welcome“. Toks dėmesio antplūdis, turint omeny prieš renginį vykusias maudynes fotoaparatų blykstėse, mažumėlę trikdė, tačiau antrojoje eisenoje Sakatekaso gatvėmis jautėmės kur kas geriau – matyt dėl to, kad buvome savam kaily: muzikantai į instrumentus įsitvėrę, šokėjai – į vienas kitą. Net ir sukantis fokstroto žingsniu pro akis neprasprūdo senamiesčio grožis ir susirinkusių žiūrovų šiluma. Džiugino net tik gausybė draugiškų šypsenų, skanduojamas „Lituania“, bet ir betarpiškas bendravimas: jei pamojuosi, visada, net iš balkonų, atmojuos atgal. Ypač pasiteisino šokis „Kuchanuška“ –vietiniai patys tiesė rankas papliauškėti kartu su mumis. Nenuostabu, kad „Kuchanuška“ tapo savotišku eisenų hitu ir buvo lygiai taip pat smagiai trypta Kordoboje bei Meksike.

    Meksika
     
    Po koncertą kasdien: nuo archajiškų sutartinių iki publikos šokdinimo

    Kaip pirmosios eisenos, taip ir pirmieji koncertai davė toną likusiems. Mūsų debiutas Meksikoje įvyko pagrindinėje Sakatekaso scenoje. Vakarui ruošėme ypač turtingą programą, stengdamiesi parodyti įvairiopą lietuvių folklorą. Nuskambėjo vokalinės ir instrumentinės sutartinės (skudučiais, lumzdeliais, Sekminių rageliais), pademonstruoti „egzotiški“ instrumentai (ožragis, dūdmaišis), gaudė burdoninė dzūkiška ir daugiabalsė žemaitiška dainos, sukosi rateliai, parodyti įvairių tipų ir regionų šokiai. Panašiu principu vėliau rengėme ir kitus pasirodymus, vis ištraukdami naujų kūrinių iš ansamblio sukaupto repertuaro. Buvome maloniai nustebinti „Bravo!“ šūksnių dvejinėms, trejinėms sutartinėms (niekad negali žinoti, ar sekundos patiks prie jų nepratusiai ausiai), bet galbūt klausytojų širdys jau būdavo užkariautos Godos ispanų kalbos...

    Visgi koncertuodami įsitikinome, kad folklorą įgarsinti yra tikras iššūkis, tad antrą savaitę Kordoboje daugiau mankštinome kojas nei balso stygas. Net kapelų koncerte, kai mūsų muzikantai grojo nuo tvieskiančios saulės dangstomi skėčiais, nesusilaikėme nepašokę tarp žiūrovų.

    Per dvi savaites būta visko: ir kaitros, ir neveikiančių mikrofonų, ir dainas užgožiančio varpų skambėjimo, bet rugpjūčio 10-osios koncertas Kordobos Dr. Manuel Suárez salėje atpirko nesklandumus ir vienbalsiai buvo išrinktas pačiu sėkmingiausiu mūsų pasirodymu Meksikoje. Tačiau folkloras – ne vien sceninis menas, o „Ratilio“ nebūtų „Ratilio“, jei į linksmybes neįtrauktų ir publikos. Pabandę pašokdinti susirinkusius ir netgi sulaukę eilutės savanorių, mielai vakaronę pakartojome ir paskutiniame koncerte Meksike, taip savotiškai vainikuodami festivalį tautų draugyste ir tikra folkloro dvasia.
     
    Proga reprezentuoti šalį ir prisidėti prie teigiamų pokyčių

    Visuose miestuose – tiek Sakatekase, tiek Kordoboje, tiek Meksike – ratiliokams teko dalyvauti ne tik koncertuose ir eisenose, bet ir įvairesnėse veiklose. Visų pirma, žinoma, reprezentacinėse. Ansamblio atstovams teko garbė susipažinti ne tik su festivalio organizatoriais, bet ir su mus priėmusių miestų valdžios atstovais. Taip pat sudalyvauta ir dar neregėto masto fotografijose. Šis malonumas-pareiga kiekvienąsyk buvo ir nemenkas išbandymas – net ir ankstyvą rytą gerą pusvalandį rikiuojami kolektyvai iš daugiau kaip penkiasdešimties šalių iki „tikrojo“ kadro užfiksavimo spėjo pamesti ne tik ankstyvas šypsenas, bet ir paskutinius kantrybės lašus, o ką jau kalbėti apie tokią pramogą, kai saulė pasiekia zenitą! Užtat nuo pirmųjų nuotraukų iki paskutiniųjų viešnagės dienų visi, kokia kalba bekalbėtų, su vienodai rūgščia šypsena buvo išmokę skanduoti: „Uno, dos, tres – una mas!..“ Net keista pagalvojus, kad tokia, regis, kasdienė veikla galėjo palikti tokį gilų įspūdį.

    Net kelissyk teko ir nemažesnė atsakomybė ne tik gražiai atrodyti, bet ir palikti ryškesnį istorinį pėdsaką: visi Folkloriados dalyviai jau pirmosiomis dienomis sudalyvavo medelių sodinimo akcijoje, o savaitę užbaigė atidarydami ekologinį parką bei atidengdami skulptūrą, įamžinančią muziką, įkvepiančią taikai (kiekvienas kolektyvas gavo ir po mažą šios skulptūros kopiją). Apskritai didelio užmojo renginių netrūko. Juk Pasaulinė folkloriada – tiesiog neeilinė proga pasidalinti patirtimis, kai į vieną vietą suvažiuoja bendrų idėjų vienijami žmonės iš viso pasaulio. Jaunimo forumas-konferencija, orientuota būtent į jaunąją kartą, buvo turbūt pagrindinis tokio tipo susiėjimas, kuriame dalyvavo bei mintimis apie folkloro sklaidą galėjo dalintis ir „Ratilio“. Galiausiai, kultūrinėmis patirtimis teko pasipildyti ne tik pasaulietinėje erdvėje. Ir Sakatekase, ir Kordoboje ratiliokai drauge su kitų šalių atstovais dalyvavo Šv. Mišiose (nors truputį suprantantys ispaniškai galėjo pasidžiaugti, kad ir šiame krašte jos tokios pat, kaip namie), kur giedojo ir senąsias lietuviškas giesmes – kantičkas. Regis, paskubomis atgaivintos, bet asmenine bei kolektyvine patirtimi pastiprintos, jos visavertiškai papildė įvairialypį iš charakteringų tradicinių bei jau gerokai naujesnių giesmių sumegztą audinį.
     
    Gilyn į kasyklas – aukštyn ant piramidžių

    Nors Meksikoje nemaža dalis laiko buvo skirta įvairiausiems renginiams arba tiesiog pabuvojimui viešbutyje, vis tiek gavome progų kiek plačiau pažinti vietovių, kuriose buvome, istoriją ir kultūrą. Turbūt ryškiausią įspūdį iš matytų miestų paliko mūsų pirmoji stotelė – Sakatekasas. Aplinkui plytėjo kalnuotos vietovės, nusėtos kaktusų, tačiau pats miestas atrodė tarsi oazė – dailus, jaukus senamiestis su ispaniško stiliaus katedra ir daugybe bažnyčių bokštų. Pasakojama, kad XVI a. miestas įkurtas aplinkiniuose kalnuose radus sidabro. Todėl pasitaikius progai nusileidome į sidabro kasyklas – dabar jau neveikiančias – pamatyti, kokiais iš tiesų būdais išgaunamas šis metalas, susipažinti su sąlygomis, kuriomis tekdavo dirbti kasėjams. Kitas kultūrinis taškas – Sakatekaso muziejus su galybe tradicinių meksikietiškų kaukių, medinių skulptūrėlių ir apeiginių dekoracijų.

    Antra mūsų stotelė – savo klimatu tropikus primenanti Kordoba, kur išėjęs į lauką permirksti prakaitu nuo pat pirmos minutės. Tai tikra tiesa – vidutinė oro drėgmė čia siekia 80 procentų, o temperatūra – apie 37 laipsnius. Trumpomis atokvėpio valandėlėmis nuo festivalio renginių gavome progą pašmirinėti siauromis šio miestelio gatvelėmis, taip pat apsilankyti kavos muziejuje. Regionas garsėja savo kavos plantacijomis ir čia parduodama aukščiausios rūšies kava, o kavos muziejuje galima ne vien pasiklausyti apie tai, kaip mūsų puodeliuose atsiranda šis kvapnus gėrimas, bet ir jo padegustuoti.

    Kaip vyšnaitė ant torto kelionę papuošė pasivaikščiojimas Teotihuakane – pirmaisiais mūsų eros amžiais klestėjusiame mieste su dangų remenčiomis piramidėmis, dabar globojamame UNESCO. Užsiropštus stačiais laiptais ant Saulės piramidės, daina nejučiom pati suskambėjo, savotiškai palydėdama svečią kraštą ir primindama, kad netrukus metas namo.
     
    Spalvingą Meksikos paveikslą atskleidė sutikti žmonės

    Sugrįžus pasakoti buvo ką. Pirmiausia – apie maistą  (juk Meksikos virtuvė yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą!). Nors kolektyvui ir sunku buvo priprasti prie neįprasto mėsos kiekio, raudonųjų pupelių kaip garnyro prie visų patiekalų ir kukurūzinių paplotėlių įvairiausiomis formomis (tacos, quesadilla, enchillada, gordita, torta, burittos), tačiau buvo galima įvertinti skirtumus ir lepintis egzotiška virtuve. Gatvės turgely ragavome kaktuso vaisių, kurie nulupti panašūs į kivius, o skonis kaip arbūzo ir agurko mišinio (vadinami tuna, gali būti raudoni arba žali). Taip pat gvajavos ragavome kiek tik tilpo ir irgi įvairiais pavidalais: gvajavos vaisius atrodo kaip didelis svarainis, skonis sunkiai nusakomas, tikrai reikia paragauti.

    Ne be reikalo sakoma, kad svetimą šalį norint pažinti, reikia aplankyti tris objektus: bažnyčią, kapines ir turgų. Aplankėme visus tris, bet turgus, kaip žinia, įdomiausias, nes tikrasis gyvenimas tenai juk ir verda. Suvenyrų turgeliai tokie jaukūs ir malonūs derėtis ir galima, ir reikia, ir smagu. Kordobos turgus išsiskyrė plačiausia kvapų ir emocijų amplitude: tradiciška kvadratų sistema, siauri praėjimai, maistas pramaišiui su buitiniais rakandais ir rūbais, o tat ir padarė didžiausią įspūdį, kai žalios mėsos kvapas sutraukia skrandį, o prieskonių krepšiuose ir tarakoną užmatai. Su tarakonais ir daugiau susidūrimų buvo, tokių kaip gatvėje prabėgant šaligatviu ar net ant scenos, kai meksikietiški trypimai juos prajudina taip, kad net apduję po sceną laksto.

    Vis dėlto tikras krašto gyvenimas atsispindi žmonėse. Mums skirti palydovai buvo toks gražus ir nuoširdus Meksikos veidas, kad norisi ir juos, ir pačią šalį minėti tik geruoju. Pirmoji kultūrinė patirtis – tai pažintis su mūsų draugiškuoju virėju Adolfo, kuris, pasirodo, gyvenime yra ir charro (meksikietiškas kaubojus, laso asas). Žinoma, bandėme ir mes sukti lasą, o Marytė (taip meiliai praminta mūsų jaunutė gidė) pamokė meksikietiško trepsėjimo ir kiekvieno vakarėlio country mexican dance, kurį, kaip vėliau įsitikinom, tikrai šoka kiekvienam vakarėly. Pavyzdžiui, tradiciniame vakare Kordoboje, kurio programoje buvo dar ir puiki mariachi grupė, apėjusi ir apdainavusi visus stalus, jodinėjimas mechaniniu buliumi ir pinjatos daužymas. Kad meksikiečiai be galo paprasti ir draugiški, įsitikinom ne kartą, bet ypač paskutinę dieną Meksike, dalyvaudami vietinės bendruomenės pastangomis suorganizuotame koncerte, kur savanoriai buvo ansamblio nariai, pietus ruošia ansamblio vadovės ir mūsų gidės mama su anūkais ir kaimynėm, o žmonės, didelių lėšų neturėdami, laimingi ir optimistiški.

    Dėkojame Vilniaus universitetui už galimybę išvykti į kelionę, praturtinusią margiausiais įspūdžiais.

    Julija Vilkaitė, Adelė Vaiginytė, Jūratė Šutaitė, Goda Sungailaitė
     

Artimiausi renginiai

<<  <  Gruod. 2065  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
   1  2  3  4  5  6
  7  8  910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
Go to top