Naujienos

Vikriai nardė autobusas tarp Slovakijos kalnų; paslaptingai, niekam nepastebint krito žvaigždės virš Molėtų – taip, rodos, tiesiog per naktį prabėgo 2019-ųjų vasara. Ir Vilniaus gatvėmis vėl suskamba Gaudeamus igitur garsai. Vėl plačiai praviros laukia Didžiosios Aulos durys.

Po dar vienos nepamirštamos vasaros „Ratilio“ sugrįžo į Vilniaus universitetą ir nieko nelaukę čiupo šokdinti pirmakursius ir kitus VU bendruomenės narius, kad naujuosius mokslo metus visi pradėtų su dar didesniu pasiutimu. Didžiajame kieme ir integracijos savaitę, ir „Visas VU šoka“ vakarą studentai žaidė ir šoko ne vieno prakaito išmušti ir taip įsismagino, kad ratiliokai ir šiemet sulaukė gausaus naujų narių pastiprinimo. Vos spėjęs su naujokais susipažinti, ansamblis vėl stojo į LRT studijos spalvingų lempų jūrą – kaip tikri „Duokim garo“ laidos veteranai. Žirgą apdainavome, pajauniukus ritulius išjuokėme, vingierkos pridainavimų kūrybą pristatėme – žadame iš televizoriaus neišlipti...

Bet kaip čia nutiko, kad šalia plačiarankovių suvalkietiškų marškinių spintoje atsirado dar vieneri, tik jau žemaitiški?

Riedant 2019-iesiems, tęsiasi ir Žemaitijos metai, ir gausų „Ratilio“ metų pasirodymų kraitį mėnesio pabaigoje papildė dar vienas iškilmingas reginys. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykęs teatralizuotas koncertas „Aš esu ta – Žemaitija“ pasigrožėti sukvietė tikrai puikų žemaičių pulką. Na o dar spalvingesnė buvo pasirodančiųjų kompanija: renginys sujungė ir folkloro, ir šokių bei dainų ansamblius, teatro aktorius ir šiaip nemažą būrį atlikėjų. Reginys įspūdingas – scenoje sukosi visas 800 metų sukaktį mininčio regiono gyvenimo ratas: nuo vardynų iki vestuvių, nuo Rasų iki Užgavėnių, nuo gimimo iki mirties. Ne tik žiūrovams, bet ir ratiliokėms renginys suteikė nepamirštamų įspūdžių – tikrai įdomu buvo saviškį tautinį kostiumą dienai išmainyti į žemaitišką.

Štai kaip puikiai įsibėgėja naujas „Ratilio“ sezonas. Ir nors dienos eina trumpyn, vakarai – šaltyn, likusi metų dalis tikrai žada dar daug linksmų susitikimų. Pasimatysim!

Indrė

P.S. Ir išties – kol straipsnis pasiekė svetainę, užderėjo ir dar kelios vakaronės: džiaugiamės galėję pristatyti Lietuvą filologams ir Erasmus studentams iš įvairiausių pasaulio kampelių!

Molėtų astronomijos observatorijoje apdainavę nepaprasto grožio rugpjūčio dangų, ratiliokai grįžta į sostinę, bet nenuleidžia akių nuo padangių ir toliau kyla į žvaigždes kartu su Alma Mater pradėdami naujus mokslo ir studijų metus! Sveikiname visą Vilniaus universiteto bendruomenę, o ypač pirmakursius, pasirinkusius drąsiai ir smalsiai žvelgti nežiniai į akis, kantriai ieškoti atsakymų ir dar puikiai praleisti laiką pakeliui – įspūdingų atradimų!

Į universitetinį gyvenimą siūlome nerti nedelsiant – tam skirta pirmakursių integracijos savaitė. Jos renginiuose dalyvausime ir mes, „Ratilio“: susitikime ketvirtadienį 19 val. Didžiajame kieme – šokiai ir atpalaiduos, ir padės naujų draugų susirasti. O jei pajausi, kad folkloras būtų mielas laisvalaikis dažniau nei vienkartinėmis progomis, kviečiame rugsėjo 11 d. 18 val. užsukti į Didžiąją Aulą – susipažinsime ir į „Ratilio“ šeimą priimsime.

Rugsėjį „Ratilio“ suksis ne tik Universiteto erdvėse; sklinda gandas, kad iškrakmolintos rankovės ir išblizginti auliniai gurgždės LRT ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro koridoriais – apie tai netrukus...

• Kvietimai

„Hinc itur ad astra!“ – savo auklėtiniams žvaigždes žada Vilniaus universitetas. Pasirinkę fakultetą, studijų kryptį, nusižiūrime savo laimės žvaigždę perkeltine prasme, bet kartu ir iš tiesų pasirenkame tam tikrą žvilgsnį į pasaulį, taip pat ir į dangaus kūnus: argi juos vienodai mato astronomas, religijotyrininkas ar literatas? Folkloro ansamblis „Ratilio“, sveikindamas Alma Mater 440-ojo gimtadienio proga, nusprendė įsigilinti į jubiliejaus renginiuose vis atsispindinčią žvaigždžių temą ir, pateisinant universiteto lotynišką vardo kilmę (lot. universitas – visuma), papildyti įvairių disciplinų objektyvus dar vienu – folkloro – objektyvu. Rugpjūčio 30 d. 20.30 val. kviečiame atvykti į Molėtų astronomijos observatoriją, pakelti akis į dangų ir klausantis dainų bei sutartinių koncerte „Mėnuo Saulužę vedė“ išvysti dangaus kūnus kitaip.

Esame dėkingi Universitetui, kad suteikė galimybę pasiruošti koncertui ir dar vienam, 52-ajam, ratiliavimo sezonui. Jau pirmadienį Kulionių kaime pradedame stovyklą, kurioje turėsime progą iš arčiau susipažinti su astronomija ir etnokosmologija: naktinį dangų stebėsime kartu su Sauliumi Lovčiku, Jonas Vaiškūnas pasakos apie astronomines ištakas senovės baltų pasaulėžiūroje, lankysimės observatorijoje ir Lietuvos etnokosmologijos muziejuje. Didelį dėmesį skyrę koncerto programos rengimui, stovyklos savaitę išnaudosime ir bendriesiems folkloro atlikėjo įgūdžiams ugdyti. Pirmiausia muzikavimo ryla, kanklėmis, įvairiais dumpliniais ir pučiamaisiais instrumentais pamokėles ves ansamblio vadovai ir nariai: mokantys mokys nemokančius! Ne mažiau laukiame ir kviestinių lektorių: 2020-aisiais atsigręšime į vieną žinomiausių folkloro pateikėjų Petrą Zalanską, tad prof. dr. Ryčio Ambrazevičiaus dzūkų dainavimo ypatumų mokymai bus ypač naudingi, o režisierė Felicija Feiferė paklos tvirtus scenos meno pagrindus, kuriuos pravartu pasikartoti net ir scenos nemažai ragavusiems. Tikimės, kad darbingos repeticijos ir turiningas laisvalaikis dar labiau suburs kolektyvą ir leis pradėti mokslo metus arčiau žvaigždžių.

Julija

• Kvietimai

Liepos 31–rugpjūčio 4 dienomis vykusioje XVI Tradicinių šokių stovykloje (TŠS) ratiliokai vėl buvo gausiausiai atstovaujantys savo ansambliui. Jau tapo tradicija kasmet rugpjūčio pirmąjį savaitgalį vykti vis į kitą šalies kraštą mokytis šokių ir linksmintis naktišokiuose. Tiesa, šiųmetė stovykla pirmą kartą rengta toje pačioje vietoje kaip ir pernai – Aukštaitijoje, poilsiavietėje prie Pailgio ežero. Man tai buvo antroji stovykla, tačiau šįkart joje dalyvavau kaip muzikantė. Ratiliokams irgi buvo naujų patirčių, kadangi šiemet čia ne tik linksminomės, bet ir vedėme šokių mokymus.

Skaityti daugiau...

Kai mūsų susižavėjusios akys bėgiojo autobuso languose pasirodžiusiais Slovakijos kalnais, o miegūstas autobuso oras lingavo nuo dainų apie kalnus, net negalvojome, kad po trejeto dienų tuo pačiu keliu važiuosime namo ne tik pilnas kišenes įspūdžių prisikrovę, bet ir su didžiuliu krepšiu lauktuvių iš pačios Zvoleno miesto merės rankų.

• Kelionės

Skaityti daugiau...