Pradėjęs studijuoti Vilniuje, sau buvau prižadėjęs įsisukti į įvairias veiklas, ne vien užsidaryti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auditorijoje ir praktikuotis fortepijonu. Taip atsitiko, jog išsipildė mano vaikystės svajonė – tapau folkloro ansamblio nariu, ir ne bet kokio, o Vilniaus universiteto „Ratilio“. Nuo darželio laikų atsimenu sekmadienio rytais rodytą laidą „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“, susižavėjęs žiūrėdavau ir „Duokim garo“ laidas (brolis su sese pasakojo, jog pradėdavau verkti, jei kas pakeisdavo kanalą). Taigi, folkloras mano gyvenime vaidendavosi gan dažnai, tačiau niekad nebuvo progos jo įtraukti į savo gyvenimo būdą, tad galite įsivaizduoti, koks laimingas jaučiausi, kai tapau tokios reikšmingos bendruomenės dalimi.
Įsibėgėjus repeticijų grafikui, pradėjome repetuoti programą „Eiso laukon paveizietė“, skirtą Motiejaus Kazimiero Valančiaus 225-osioms gimimo metinėms paminėti. Man, kaip žemaičiui (nors ir šiek tiek maišytam), buvo ypač smagu repetuoti ir žinoti, jog mano pirmasis išėjimas su ansambliu, pasipuošus žemaitiškais šventadieniniais rūbais, bus būtent žemaičių dainų koncertas. Taip pat didelis atradimas buvo senosios giesmės, kitaip vadinamos kantičkomis – likau sužavėtas jų didingumo bei pakilaus skambesio. Kai pradėjome repetuoti su VU pučiamųjų orkestro „Oktava“ varinių grupės nariais, o per generalinę repeticiją Šv. Jonų bažnyčios vargonais sugriežė Vidas Pinkevičius, ne kartą kaupėsi ašaros nuo grožio.
Apskritai visą koncerto dieną jaučiausi pakylėtai ir per koncertą ne vieną laimės ašarą nuridinau (džiaugiuosi, kad pavyko sugriauti mitą, jog žemaičiai šypsosi ir verkia tik per vestuves). Buvo labai gera matyti kitus besišypsančius ratiliokus ir su ašaromis akyse mūsų klausiusius žiūrovus (kurie net pusbalsiu, kiti gal mintyse, kas čia žino, dainavo kartu). O gražiausias akcentas buvo tai, jog mano mama, atvažiavusi mūsų paklausyti, po koncerto sakė, jog per tą žemaičių gaudesį susijungė su savo giminaičiais kažkur anapus…
Tai toks mano žemaitiškas „Ratilio“ krikštas! Nekantraudamas laukiu kitų programų bei renginių ir mūsų ištikimuosius klausytojus kviečiu susitikti visai netrukus VU Teatro salėje, Didžiojoje auloje ir Klaipėdoje, Teatro aikštėje.
Povilas
Eglės Kinertaitės (VU fotoklubas) ir Kristinos Aponavičiūtės nuotr.
