Ankstyvą rugpjūčio 7-osios rytą, dar nespėjus iki galo pramerkti akių, tarškančiais lagaminais ir nuotykius pranašaujančiomis mintimis pajudame Varšuvos link. Iš ten laukia ilga skrydžių serija iki vienos iš Portugalijai priklausančių salų – Madeiros. Kam dar neteko girdėti, „Ratilio“ ansamblyje egzistuoja žygeiviškos veiklos entuziastų klubelis, kuris, sužinojęs apie būsimą ratiliokų dalyvavimą CIOFF organizuojamame festivalyje „Funchal Folk“, greitai suskubo dėlioti žygio planą per šią vulkaninės kilmės salą.
Į žygį patraukėme septyniese: vienas pagrindinių šios kelionės organizatorių ir navigatorių Augustas, mūsų vadė ir įkvėpėja Ainė, dainų žodžių ir savalaikiai išmintingų minčių nešėja Julita, medikė ir geros nuotaikos koordinatorė Kotryna, du buvę, bet amžiams likę ratiliokai Elena su Steponu bei aš. Laukė šešios dienos nuo kuprinės svorio nutirpusių pečių, gervuogių šabakštynuose nudraskytų blauzdų, skaudančių klubų ir pritrintų pėdų, nors visa tai buvo menkas diskomfortas, kai galėjom žingsniuoti vandenyno brizo ir kalnų papėdėmis slenkančių debesų patalų glostomi. Jau po pirmųjų žygio valandų mintys pradėjo retėti, pokalbiai trumpėjo, o visos problemos susiaurėjo iki labai paprastų dalykų: kiek kilometrų dar eisim, liko trys ar šeši šimtai metrų kilimo, pertrauka dešimt minučių ar už gražų vaizdą pridedam dar penkias, gal reikia kremo nuo saulės? Žinoma, žygis neapsiėjo ir be nuotykių. Šalia autobusų stotelės verdant košę prisvilo puodas? Ne problema, padės aukšto slėgio plautuvu terasą valantis kavinės darbuotojas. Leidžiantis miško tankmėje staiga paslaptingai dingsta takas, o prieš nosį tik skardis? Viskas gerai – takas atsiras, gal tik teks leistis ten paliktomis neaiškios būklės virvėmis, su visa manta ant nugaros.
Žygeivišką buitį netruko pakeisti mokyklos koridoriai ir iki ankstyvo ryto aidintys slovakų folkloro šlageriai. Jaukiai įsikūrę klasėse su ką tik iš Lietuvos atskridusiais ratiliokais, galėjome džiaugtis gausia kitų folkloro ansamblių draugija. Festivalyje iš viso dalyvavo net aštuonių šalių atstovai: Portugalijos, Ispanijos, Prancūzijos, Slovakijos, Lenkijos, Kroatijos, Lietuvos ir Brazilijos. Tiesa, pastarieji, kaip ir festivalio šeimininkai, buvo Madeiros salos tradicijų puoselėtojai.
Jau pirmąjį rytą, po mažiau nei keturių valandų miego, mūsų laukė koncertas garsiajame Montės rūmų atogrąžų sode. Čia rytietiški motyvai, azulechai ir tyli flamingų laikysena susipynė į kerintį skirtingų, kadaise čia atvežtų, kultūrinių vaizdinių peizažą. Vešlios žalumos apsuptyje lyg egzotiniai vaisiai ryškėjo ir sodrios Lietuvos tradicinių kostiumų spalvos – muzika, dainomis ir šokiais pristatėme savąją tradiciją vietiniams bei salos svečiams.
Per dešimt festivalio dienų dalyvavome dar ne viename įsimintiname koncerte. Žavėjomės jaukiu portugalų šeimyniškumu, neįprastomis dermėmis ausį malonino slovakų atsivežtas muzikinis instrumentas – fujara, o dramatiška perkusija apipinta dūdmaišių muzika nukėlė į viduramžiais dvelkiantį Bretanės regioną. Ne ką mažiau susidomėjimo kėlė ir koncertuojančiųjų aprangos detalės. Madeiriečių moterų ryškiai raudoni kostiumai ir dryžuoti sijonai nejučia priminė žemaitišką rūbų ansamblį. Tik vietoje mums įprastų skarų čia ant galvų pūpsojo smailios kepurėlės, savo forma primenančios į viršų išriestus paukščių snapelius. Kastanječių ritmo užburti žavėjomės ir puošniai teatrališkais, religinės simbolikos nestokojančiais ispanų apdarais.
Kai į vieną vietą susiburia skirtingų kultūrų tradicijos, visada smalsu jas išbandyti patiems. Palavinti kojų miklumą pagal kitų tautų muziką galėjome mokykloje organizuotuose šokių mokymuose. Savo ruožtu kvietėme kolektyvus paragauti lietuviškos polkos bei pasisukti svaigulingame „Keturios“ sūkuryje. Vis dėlto nesumeluočiau sakydama, jog neabejotina vakaro vinimi tapo karaokės vakarėlis, kuriame karaliavo tokie lietuviškos muzikos grandai kaip Marijonas Mikutavičius, Vitalija Katunskytė, Vytautas Šiškauskas bei kiti. Galbūt būtent taip ir gimsta tikrieji tarpkultūriniai mainai – ne stebint vieniems kitus iš tolo, o kartu šokant, dainuojant ir leidžiant svetimai tradicijai bent trumpam tapti sava.
Svečiuojantis netrūko progų pabėgti ir nuo festivalio šurmulio. Vienomis dienomis laiką leisdavome maudydamiesi Atlanto bangose, kitomis – klaidžiodavome debesyse paskendusiais Fanalio laurų miško takais arba leisdavomės tyrinėti tolimesnių salos kampelių. Žinoma, gamta pasirūpino, kad net ir paskutinės mūsų dienos neapsieitų be nuotykių. Kartu su visu ansambliu nutarėme papramogauti ir katamaranu išplaukėme į vandenyną stebėti banginių. Žinojome, jog gali būti vėsu, tačiau kad viso plaukimo metu sūrios bangų keteros nardins laivo priekį, o kartu ir mus – nesitikėjome. Ir vis dėlto, bangų išvelėti, sušalę ir kiaurai šlapi, vieni kitų glėbiuose buvome kaip niekad laimingi. Laukė ilgas kelias namo, o kartu su juo baigėsi dar viena „Ratilio“ kelionė, tik šįkart man ji buvo paskutinė.
Po šešerių metų ansamblyje jaučiuosi tik bepradedanti suprasti, kokia plati ir neišsemiama buvo mane supusios aplinkos duoklė. Nuo gilesnio tradicijų, papročių ir savo pačios ištakų pažinimo, muzikavimo bei dainavimo subtilybių iki bendruomenės, kuri dalinasi, pataria ir ugdo kiekviename žingsnyje. Tai vieta pažinti pačius geriausius draugus, kurie iš visų pusių geba apsupti dėmesingumu ir palaikymu žėrinčiomis akimis, kad joks gergždžiantis smuikas ar virpantis balsas netaptų baisūs. Gumuliukui gerklėje kirbant, šį pilnatvės kupiną etapą užbaigiu su šypsena, žinodama, kad Didžiojoje auloje užsimezgusios draugystės keliaus kartu per visus kitus gyvenimo slenksčius ir bangas.
Rašė ir fotografavo Agnė Sidabraitė
