„Skamba skamba kankliai“ – tarptautinis folkloro festivalis, Vilniuje vykstantis jau 52-ąjį kartą, man – oficialiai trečiasias, tačiau šiemet patirtas kitaip – „Ratilio“ ansamblio gretose. Iš prigimties esu tingios sielos, bet tikiu, jog bet kam pakirstų kojas po festivalio renginių gausybės. Nuo mano mylimų sutartinių giedojimo iki beveik išgyvenamų naktišokių ir solo pasirodymų Šv. Kotrynos bažnyčioje – kiekvienas dalyvis ir klausytojas galėjo rasti sau mielą renginį.
Tiesa, tradiciniame festivalio solistų, duetų ir tercetų koncerte „Čiulba čiulbutis“ dainą atlieku jau trečiąsyk, bet šiemet buvo pirmasis kartas, kai į sceną reikėjo bėgti. Likus mažiau nei pusvalandžiui iki koncerto, su „Ratilio“ lipdama į Bernardinų sodo sceną kitam pasirodymui, nervingai mąsčiau apie artėjantį dvidešimties minučių olimpinių žaidynių lygio greitąjį ėjimą per senamiestį. Padainavusi dvi dainas, nulipau žemyn, persiaviau batus ir skuodžiau Šv. Kotrynos bažnyčios link, žinodama, kad ansambliokai tikriausiai nespės manęs išgirsti. Stebuklingai, tik su vienu nuklydimu ir daug rožine atributika pasipuošusių, labai lėtai einančių šaltibarščių gerbėjų-kliūčių, renginio vietą pasiekiau laiku. Kol atsikvėpiau, susikaupiau, tyliai parepetavau, jau reikėjo lipti į sceną.
Vėliau, žiūrint mamos filmuotą pasirodymo įrašą, pagal staigų lūpų kampučių šuolį buvo galima nustatyti, kada pamačiau į salę įgužančius, aiškiai ką tik bėgusius savo ansambliokus. Iki šiol mano mylima palaikymo komanda buvo ir visada bus mano šeima, tačiau šiais metais buvau priblokšta ratiliokų meilės ir palaikymo, kuris visam gyvenimui įsitvirtins saugioje smegenų kertelėje.
O laiko atsikvėpti nėra, nes po poros valandų reikėjo skubėti į naktišokius Energetikos ir technikos muziejuje, kur net buvo įrengtas kasų pynimo punktas! Galbūt niekada nesuprasiu kaifo kelias valandas trintis sausakimšoje salėje su per garsia muzika ir įvairaus plauko kaimynais, tačiau, kai su draugais radome šiek tiek atokesnį, daugiau erdvės šokiams suteikiantį kampelį, jau ir aš įsivažiavau į vakarėlio nuotaiką.
Pagrojus „Ratilio“ kapelai, užlipome į antrą aukštą pasidainavimams, ir ši festivalio dalelė, mano nuomone, buvo pats nuostabiausias šių metų renginys. Nors kambaryje buvo kėdžių tik ketvirtadaliui dalyvių, man skaudėjo kojas nuo šokių ir galvą nuo oro trūkumo, buvo taip gera ir šilta, kad nesinorėjo išeiti. Gan tamsi muziejaus ekspozicijos salytė, kurioje buvome, suteikė jaukumo jausmą, primenantį vėlų Kūčių vakarą su šeima, ir kuo daugiau ji pildėsi žmonėmis, tuo gražiau skambėjo dainos.
Pradžioje tai buvo atrinktos dainos su paruoštais dainų žodžiais, tačiau galiausiai sąrašas išseko, o numatytas renginio laikas ir noras dainuoti – ne. Tuomet, ratiliokės Julitos pasiūlymu, žmonės vedė dainas ir jungėsi pritarti ekspromtu. Galbūt daugumai toks susidainavimas yra dažnas nutikimas, bet man tas pusvalandis žodžių spėliojimo ir lūpų skaitymo buvo įsimintiniausia šių metų festivalio dalis.
Sekmadienį, paskutinę festivalio dieną, užbaigė eisena iki Bernardinų sodo, kur pirmą kartą suvokiau, kokia galybė žmonių dalyvavo šiame renginyje. Nusišypsoti visiems fotografuojantiems neįmanoma, taigi tiesiog žygiavom, dainavom ir netgi šokom patys sau. Paskutinis koncertas buvo tiek gražus, kiek ir karčiai saldus, nes po jo – viskas. Nulipę nuo scenos po paskutinės mūsų dainos, visas ansamblis nusifotografavome ir galiausiai, po tikrai užimtų keturių dienų, išsiskirstėme.
Šių metų festivalis buvo nepamirštamas. Tikrai rekomenduočiau kiekvienam kitais metais atvykti ir jį patirti – bėgte, šokte ar kitaip tradicinės muzikos sūkurio nešamam.
Dorotėja
Tomo Gaubio, Vidos Kazilionytės, Viliaus Sungailos, Rimantės Šalkauskaitės nuotr.
