Lygiadienis Kernavėje: į Lizdeikos piliakalnį (E. Čingos nuotr.)

Niekas nei naujam „Ratilio“ vadovui, mūsų mylimam, aktyviam multitalentui Viliui Marmai, nei patiems ansambliečiams ramiai į naujus studijų metus įsilieti neleidžia – prasidėjo jau iš tikro nebestebinantis, kasmet panašiai atrodantis renginių maratonas. Tik iš šono nužiūrėti mūsų naujokus spėję, nėrėme į rugsėjo šurmulį, greičiausiai jau paskutines karštas dienas lydėdami, orų kismą pasitikdami.

„Visa Lietuva šoka”: šokėjų neišbaido ir lietus (VEKC nuotr.)

Tautų mugės įkarštyje Vinco Kudirkos aikštė skambėjo nuo smagiai pagal besišypsančių muzikantų akordus akcijoje „Visa Lietuva šoka“ trypiančių šokėjų. Žinoma, kad mums būtų įdomiau, likimas viduryje renginio padovanojo lietaus šuorų. Bet šokiai lietuje juk nuostabu! Daug kas turbūt nesutiks, žinau, bet galėti suktis purškiamiems, gyvai muzikai grojant, labai smagu. Sušlapai? Na ir kas. Slidu? Partneris išlaikys! Vakaras pralėkė sparčiai sparčiai. Jo įrodymu beliko namuose ištempta džiovinama bandonija, ant lovos susiraičius kaip ilga kirmėliukė.

Senųjų kanklių šventė: sutartines skambina Eglė ir Karolis (Valakėlių kultūros namų nuotr.)

Vos spėję atsipūsti, „Ratilio“ marškinius išsilyginę lėkėm į Babtyno dvarą. Tik išlipus pasitiko liūliuojančios kanklių melodijos, mat čia vyko jau penktoji Senųjų kanklių šventė. Renginys su tokia ramia, gaudžiančia, banguojančia muzika plaukte praplaukė, o finale tikrai įspūdingai vakarėjančio dangaus fone sudegė bene trijų aukštų šiaudinė skulptūra. Man pačiai didžiausią įspūdį paliko mūsų pačių universalumas – kadangi dauguma ansamblio kanklininkų dalyvauti negalėjo, vadeles perėmė jaunesnieji nariai. Štai, pavyzdžiui, mūsų Eglužė, dar tik metus ratiliokės vardą nešanti, jau, žiū, vos spėja keisti penkiastyges kankles į arfą, arfą į lamzdelį ir ramiausiai su šypsniuku scenoje melodijas improvizuoja. Aš pati su šiokiu tokiu vidiniu pasididžiavimu kanklėmis grojau – pavadinčiau tai geruoju muzikantų iššūkiu: greitai pačiupinėti naują instrumentą, pažiūrėti, ar limpa, ir jau tada mėgautis juo skambinant (ne)tikėtuose duetuose, tercetuose ar dar didesniame būryje. Ir kaip gera grįžusią Damilę tarp visų muzikuojančią matyti, dabar jau visuomet lydimą nesvietiškai gražių mėlynų Marceliukės akučių!

Bet o žinot ką, visa tokių išvažiavimų esmė dažnai pasislepia ne pačiuose pasirodymuose, o žmonėse, su kuriais kartu į keliones leidiesi. Improvizuotai suskambusios dainos po koncerto, dainos kelyje atgal, kai, šiuo atveju, Karoliui su Rasa ėmus jas vesti, į autobuso galą it upeliukai iš atskirų kampų suvinguriavo visi ratiliokai, tampa gražiausiomis, brangiausiomis dainomis, nes vedamos tik iš noro, tik savam rate. Taip saulę lydint užsimiršta skauduliukai akmenukai, telieka stiprus dėkingumas savai šeimai, su kuria paprasčiausias važiavimas autobusu yra vienas lengvo juoko ir kartu ramybės, artumo patyrimas.

Lygiadienis Kernavėje: renginį atidaro „Ratilio“ daudytininkai (E. Čingos nuotr.)

O dabar įsivaizduokit. Nuostabiai auksine spalva vakarą dažantis saulėlydis, ramiai imantis slėptis už Kernavės piliakalnių, paliekantis dangų puoštis ugnies fakelų takų atspindžiais, iš įvairių pusių ataidintis sutartinių skambesys ir visu šiuo lietuvišku turtu besigrožinčios draugų kompanijų, šeimų, atvykusių rudens lygiadienį pasitikti, akys. Kaip iš pasakos, ne kitaip. Šios šventės proga pirmą kartą į savo gretas pasiėmėme tautiniais kostiumais pasipuošusius ansamblio naujokus! Lizdeikos piliakalnio viršūnėje glaudžiai sustoję giedojome, pūtėme sutartines, negalėdami savo žvilgsnių atitraukti nuo greitai iš už tolimų medžių viršūnių kylančio mėnulio – tokio apvalaus, tokio oranžinio gyvenime nesu regėjus. Šiemet piliakalniai buvo papuošti ryškiomis, viską apgaubiančiomis, spalvomis. Meniškas Arvydo Buinausko žvilgsnis, taip tikslingai papildęs Gabrielės Vilkickytės koncerto atmosferą, be amo paliko ne vieną. Atlikėjos kūrinys „Širdies“ tapo mano vasaros daina, o ją Gabrielė sudainavo du kartus. Taip gera buvo ramybėje klausytis, žavėtis įspūdinga šviesų harmonija, lydima į dangų kylančių laužo kibirkščių, ir Teresytę apsikabinus dainuoti, kad net kojos linko.

Lygiadienis Kernavėje: bendros sutartinės (K. Aponavičiūtės nuotr.)

Tokie įspūdingi vizualai, užburiantis ugnies šokis, nuostabi kompanija, improvizuotos dainos, linksmi šokiai, mįslingi rudens saulėlydžiai yra tie ingredientai, iš kurių gimsta kerinčios rudens pradžios patirtys. Neišsigandom, aktyviai visur dalyvavom, iš renginių pasisėmėm naujo įkvėpimo, mus lydėsiančio ateinančius studijų metus.

Elzė

Kristinos Aponavičiūtės, Evaldo Čingos, Valakėlių kultūros namų ir Vilniaus etninės kultūros centro (VEKC) nuotr.

Artimiausi renginiai

<<  <  Spal. 1985  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
   1  2  3  4  5  6
  7  8  910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   

Naujausi leidiniai

Go to top