Žavimės „Sutartinių sodu“ (A. Sidabraitės nuotr.)

Tai, ką praminiau vasaros festivalių maratonu, dabar jau mielai pervadinčiau tiesiog baltiška vasara. Ką išgyvename šią vasarą, alsuoja ypatinga, nuo atostogų neatskiriama, bet labiau gėrėjimosi tuo, ką turi ir ką veiki, dvasia. Kai šiltą birželio popietę atvykome į Klaipėdą, festivalis „Lauksnos“, atrodo, pats ir davė būtent tokį toną.

Kadangi į Klaipėdą atkeliavome atlikti dviejų skirtingo pobūdžio dalykų – pristatyti „Beat Bitela“ projekto ir paūžti „Sutartinių sode“, – tie, kuriems nereikėjo praeiti visos įgarsinimo procesijos, galėjo pašmirinėti po čia pat, Klaipėdos etnokultūros centre, įkurtas parodas. Vienoje iš parodų buvo išdėliota daug Klaipėdos krašto muzikos instrumentų, atkurtų kelių brėžinių ir graviūrų pagrindu. Tai – Antano Butkaus mokslinės rekonstrukcijos. Vos iš kelių brėžinių atkurta tiek, kad išeina visa kapelija ir dar su pagražinimais! Salėje ilsėjosi jaukūs mediniai instrumentai, įtaisyti ir erdvėje išdėlioti taip, kad tik ir norėtum prie jų prisiliesti bei užgauti. Ar ne liuteroniškas išbandymas! Šone rodyta istorija apie muzikavimo tradicijos kelią į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą atskleidė ir tai, kaip įmantriai, akustiškai, virtuoziškai gali būti išrašytos lietuvininkų melodijos. Dar kartą pasitvirtino sena tiesa (apie kurią žinau tik aš pati), kad niekas taip nesukuria jausmo, kad gyvenime viskas yra savo vietose, kaip pasidairyti po gerai struktūruotą, tvarkingą ir išsamią parodą.

„Beat Bitela“ linksmybės („Kultūros uostas Klaipėda“ nuotr.)

Taip, regis, vieno tokio sklandaus mosto vedama ir keliavau per festivalį: nuo pirštinių prie delmonų, nuo delmonų prie sodų, nuo sodų prie kafijos su spurgyte, po to žiaumodama atkeliavau dar ir prie lietuvininkų dainų popietės Danės skvere. Tikras rekonstrukcijų daugis!

Jausmas, kuris kyla suvokus, kad kažkada pavieniai užrašai, pieštuku padaryti brėžiniai ar surašytos natos sąsiuvinyje galės pavirsti į visumą, įdomią, turtingą, funkcionuojančią ir įtraukiančią, prilygsta tam potyriui šeštoje klasėje, kai pirmą kartą sužinai, kaip toli planetos yra viena nuo kitos, o visata – begalinė. Atrodo, patys lyg žvejai traukiame tinklais tuos pavienius reliktus, jungiame į gabalėlius ir nešame į sceną. Nepraeis nė savaitė, kai iš užsieniečių lūpų išgirsiu, kad būtent taip jie mato visas Baltijos šalis – lietuvius, latvius ir estus, kurie tuos reliktus lyg brangakmenius ištraukė iš paslaptingų gilumų, išdidžiai užsidėjo ir su pasigėrėjimu dabar grakščiai visiems aplink demonstruoja. Jei ne kokioj festivalio scenoj, tai miesto aikštėj, skvere, naktį po arkomis, šokinėdami per balas, plakami lietaus, ar kaisdami saulėje, gairinami vėjo. Ir taip visą vasarą! Negalėjau nujausti dar ir to, kad ateis Dainų šventė ir diskusija dėl to, kas tikra ir netikra, kas „autentiška“ ir „pastatyta“, atgis.

Pasišokimai Šiauriniame rage (A. Sidabraitės nuotr.)

Klaipėdoje pabuvome vos dvi dienas, iš autobuso iš karto lipome į „Balticos“ festivalio sceną Vilniuje ir jau skaičiavome valandas iki Dainų šventės, tačiau tas „viskas savo vietose“ jausmas taip manęs ir neapleido. Kažin, gal jau ir niekad neapleis?

Julita

Agnės Sidabraitės ir „Kultūros uostas Klaipėda“ nuotr.

Artimiausi renginiai

<<  <  Rugs. 2103  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
       1  2
  3  4  5  6  7  8  9
10111213141516
17181920212223
24252627282930

Naujausi leidiniai

Go to top