Paskutinis gegužės savaitgalis, kaip visuomet, paskirtas folkloristų „atlaidams“ – festivaliui „Skamba skamba kankliai“. Šiemetinį festivalį tradiciškai pradėjom ketvirtadienį nuo pasidainavimų vakaro, kuris, dideliam senųjų folkloristų džiaugsmui, po gerokos pertraukos šiemet vėl vyko Alumnato kieme. Festivalio renginiai Alumnato kieme sovietmečiu buvo mažas stebuklas. Įsivaizduokit – vietoj Lenino portretais ir komunistiniais šūkiais apkarstytų salės sienų (legalus) pasirodymas vyksta Vakarų dvasia dvelkiančiame renesansiškame buvusios kunigų seminarijos bendrabučio kieme. Žmonės susigrūdę, aplipę visus balkonus – visus kaip magnetas traukia toji laisvės ir bendrystės dvasia, atrodo, kad ir sovietinio režimo aplinkui nebesijaučia.
Dabar nebe tie laikai, žinoma, ir vakarietiška dvasia nieko nebenustebinsi, bet buvo labai gera sugrįžti – tarsi gyvai atsidurtum senose „Skambakanklių“ nuotraukose su hipiškai išsiplaiksčiusiais Vyčinais. Simbolinis sugrįžimas dargi „įdaiktintas“: kieme atidengta festivaliui skirta atminimo plytelė. Pasibaigus oficialiajai vakaro daliai, dar ilgokai tęsėsi tikrieji – spontaniški – pasidainavimai, kol galiausiai nuskambėjo „Išlėk, sakuole, ilgai nesivėlink“ ir teko skirstytis: anot D. Vyčinienės, tai visuomet būdavo paskutinė daina, ženklas, kad jau laikas baigti.
Penktadienis buvo pilnas sutartinių: pirmiausia daugybė ansamblių iš visos Lietuvos išsibarstė po „Sutartinių taką“ Bernardinų sode, paskui visi susijungė į sutartinių ratą Šventaragio slėnyje. (Graži ta bendro rato idėja, bet, oi, kaip sunku tokiam dideliam skirtingų ansamblių būry išlaikyt bendrą ritmą...) Galiausiai, jau visai vėlai vakare, sutartinės ir ukrainiečių polifoninė muzika užpildė slėpiningąją Šv. Kotrynos bažnyčią. Nors kai kas stebisi – argi „pagoniškosios“ sutartinės tinka bažnyčioje, man tas sutartinių ir magiškojo Vilniaus baroko derinys labai patinka ir pritinka. Čia jau galėjom atsiskleisti visu grožiu: nuskambėjo ir ratiliokų ragai, ir daudytės, skudučiai, lumzdeliai, ramios ir šokamosios sutartinės. Koncertą užbaigėme bendru „Ratilio“ ir „Trys keturiose“ sukamu harmoningu „Lioj saudalio, vokaro“ ratu.
Šeštadienis šiais metais ratiliokams buvo stebėtinai ramus – oficialioje programoje, „Čiulba čiulbutis“ koncerte, pasirodė tik mūsų trys puikiosios solistės – Milda, Julija ir Elzė su Marės Arnastauskienės dainomis. Klausydama koncerto galvojau sau – dabar, kai Veronika Povilionienė jau retai pasirodo scenoje, ar yra Lietuvoje profesionalesnių folkloro dainininkių už mūsiškes solistes? Aš turbūt šališka, bet mūsų solistės skambėjo geriausiai tarp visų koncerto dainininkių. O koncertą nuostabiai vedė mūsų Teresė! Toks natūralumas, šmaikštumas, subtilūs, liaudiški ir kartu šiuolaikiški komentarai, greita reakcija į netikėtas situacijas, gebėjimas intriguojančiai užpildyti tarpus tarp pasirodymų ir kartu neuždominuoti, nė vienos minutės neužtęsti be reikalo – va taip atrodo tobulas koncerto vedimas!
Sekmadienį šv. Mišiose Jonų bažnyčioje paminėjome pernai mus palikusius legendinę „Ratilio“ vadovę Zitą Kelmickaitę ir buvusį ratilioką Stanislovą Kavaliauską. Kažkiek keistoka buvo melstis už Zitą ir Stanislovą aidint gospelo muzikai (13 val. mišiose įprastai gieda Šv. Jonų bažnyčios gospelo choras). Bet po to Viliaus griausmingu balsu užvestas „Viešpaties angelas“ Zitai turėjo patikti!
Į pavakarę ratiliokai, jau atsigavę po iki paryčių besitęsusių naktišokių, vėl linksmi ir energingi, kaip paprastai, koncertavo Rotušės aikštėje. Tarp „Skambančio senamiesčio“ pasirodymo ir dalyvių eisenos dar nubėgome pasiklausyti „Bromos“ giedamų senųjų tradicinių giesmių – juk ten daugiau kaip pusę ansamblio sudaro mūsiškiai, o ir giesmės tokios gražios ir tikros – negali jų atsiklausyti. O tuomet jau eisenoje mojuodami, dainuodami, polkos rimtu gyvatėles sukdami ir kitaip linksmindami Pilies gatvėje sėdinčius vilniečius ir turistus vėl susirinkom į Bernardinų sodą, kur su galinga Elzės vedama „Saulala raudonu“ atidarėm baigiamąjį festivalio koncertą. Jei ko dar nebuvom sutikę kitomis festivalio dienomis, tai dabar naudojomės proga pabendrauti su įvairių kartų „seniais“ ratiliokais. Juk „Kankliuose“ kaip kokiam dideliam giminės susiėjime – žinai, kad sutiksi seniai bematytus pasiilgtus žmones ir vėl pasijausi lyg vos vakar būtum išsiskyręs.
Ainė
Algirdo Petronio ir Agnės Sidabraitės nuotr.
