Gegužės 21 d. Vilniaus universiteto Teatro salėje įvyko jau trečiosios „Ratilio“ mitologinių sakmių programos „Gandras ant stogo, laimė pastogėj“ premjera. Deivei Laimai ir laimės sampratai skirtas vakaras, rodos, suvirpino kiekvieno mintis, dvejones, troškimus. Žiūrovės įspūdžiais dalijasi ansamblietė Gintarė.
Gegužės pavakarę rinkomės į VU Teatro salę. Kas ant scenos, kas į žiūrovų eiles. O ten – tokia šventė! Visi šypsosi, švelniai ritasi jaudulio bangelės.
Kelias dienas prieš renginį juokavom, kad ratiliokų Damilės ir Luko pirmagimė Marcelė puikiausiai galėtų būti pasirodymo dalis – mažulytis baltai aprėdytas kūdikėlis lopšy... Juokai juokais, bet į pasirodymą ji įsipynė: užtemus šviesoms ir nutilus šnabždesiams, pirmiausia žiūrovus į nuotaiką įvedė vaikelio kniurkimas salės gale, o tada jau į sceną iš visų pakampių rinkosi laimės trupinukai, atsargiais žingsniais, tarpukarį primenančiu apdaru – baltais marškiniais, kaspinais kasose, margom skarom per pečius. Kiek jų daug! Kokie susikaupę! Nuo pirmo gandro pamėgdžiojimo, ilgo žingsnio keliant kojas iki mostelėjimo sparnu buvom suvystyti, apkloti, švelniai apglobti nuotaikos – tokia ramybė, jaukumas. Meistriškai supinta pasakojimų ir instrumentinių kūrinių, dainų, sutartinių gija neleido minčiai nuklysti, kartu su pasakojimų ir dainų herojais liūdėjom ir džiaugėmės, širdy spurdėjo ir ašaros, ir juokas. Taip artima ir jautru – galbūt todėl, kad giliai širdy, pripažįstam ar ne, laimės, savo vietos po saule paieškos aktualios visiems?
Ratiliokai savo kalbom ir pauzėm, palyginimais, pavirkavimais ir skepetaite rankoj, žvilgsniais į tolį (į ateitį?) ir linksmu polkos trypimu pažindino mus su laime ir kvietė jos ieškoti kartu.
Išėjau pilnesnė. Vilties?
Gintarė
Rimantės Šalkauskaitės nuotr.
