Velykas grait praėje: spėjam tik bažnyč’s sutvarkyt’, mišios’ pabūt’, nuolat skubanče kuniga pamoksla išklausyt – gi kėp tyč par darbymeti jam i suserg koks kэtos parapijos klebons, – nu i ketu kasmet tradiciške priklausančių darbų i smagumų nuveikt, o jau i švente baigias. Smag, ka tenk bent gimins susitikt, bu jo pirmadiens i vėl unt darbs ir moksls reik’ važiuot’.
A tad trump savaite grait pralak’. Darbų piln, a dienos tik keturios – tigi darbs tik nuo antradiene, ir kaip mat – vėl’ savaitgal’s. Sakyset’, reik tad pailsэt’, padrybsot’ – o man kniet’ į Atvelyke šventė nuvažiuot’. Tėp ti ves skubam, lekiam, darbų piln, atroda, nieka svarbiau nėra. Betgi geriaus’ poils’ – nusiramint’, tradicijs atsiment’ i kart su vэsės dalyvaut bendram pasibuvim’.
Švente vyka ne tėp kor, bet prezidentūroj! Malonė žmon’s tė pasitenk: sveikinas, karštas arbatas pasiūla (no aišk, ir pri arbatas...). Bet pirmiaus’ ti liets pasitika, pradžio bišk dulksnoj, paskum vėl stipriau nuduod, i tėp gąsden nu pat ryta i par viso šventė. Matyt, dėl ta i žmonių ne tėp gausė susirenka. Bet tie, katrie buva, – pasiryži visko išbandyt’: šoka kart, dainava, rateliava, marguč’s ridinėje, net tep šaukšta juos nešioje i sava dantų negailėje. Buva ne tik vilniečių, bet ir užsieniečių, tad šokė, dainos i ratelė tapa pač geriaus tarpusave bendravima form. Še, parodek kokį judesį, i kėpmat išmokst, atkartoj ale gal’ da mondriau, negu tu pats mok’. Nors i nesutikam prezidenta ir pirmosios ponios, katrie inicijava šio šventė iškilmingoj vietoj, bet šilom i jaukums nuolat sklida iš tinai buvusių, šėliojusių ir kart besimėgavusių tom linksmom akimirkom.
Pargrįžs namo galvoj: gal kitąmet man’ krikštadūktė atsivežt’ čenai?
Vida
Augusto Černiausko nuotr.
