Ruduo jau ritasi į antrą pusę, o „Ratilio“ nemiega! Paskutinį spalio sekmadienio rytą, miestui dar tik bundant, išjudėjome į Dzūkiją. Šį kartą turėjome nuostabią progą prisidėti prie šv. apaštalų Simono ir Judo Tado atlaidų šventės Marcinkonių bažnyčioje.
Atvykome į mažutę ir labai jaukią Marcinkonių bažnyčią, ir iš karto kilo klausimas, o kur gi mes tilpsime? Tačiau meiliai pasispaudus tilpo ir mūsų gausus būrelis. O žmonių susirinko ne ką mažiau. Bažnyčia buvo pilnut pilnutėlė ir net lauke stovėdami parapijiečiai dalyvavo šv. Mišiose. Kaip gražu buvo matyti, kad susirinko ir vaikai, ir tėveliai, ir seneliai.
Per mišias ir iškilmingoje procesijoje aplink bažnytėlę su „Ratilio“ giedojome tradicines lietuviškas giesmes. Ne dažnai bažnyčiose tenka girdėti šiuos sąskambius bei senuosius lietuviškus giesmių tekstus, tad buvo gera ir malonu kartu pripildyti bažnyčią skambiais balsais.
Po mišių šventė nesibaigė, ją tęsė trumpas koncertas Marcinkonių gyventojams. Klausytojus supažindinome su įvairių regionų dainomis, sutartinėmis, dovanojom užburiančias kanklių ir dambrelio bei psalterio melodijas. Širdis džiaugėsi matant įdėmiai klausančius ar net tyliai dainuojančius kartu. Net viena kita ašarėlė sužibo publikos akelėse.
Bet ir koncertas – dar ne pabaiga! Atlaidų dieną pašventinome ir atstatytą Marcinkonių kryžių. Čia kryžius stovi jau daugel metų ir yra svarbus paminklas gyventojams, tačiau galinga pavasario audra jį nuvertė. Dabar jau vėl didingai stiebiasi apšlakstytas, apgiedotas pušinis kryžius, kurio viršūnę norint pamatyti reikia nepatingėti ir aukštai pakelti galvą!
Šventės pabaigoje klebonas ir kiti parapijiečiai svetingai kvietė visus į bendrą agapę, kur dalinomės gėrybėmis bei šiltomis šypsenomis. Visų laukė šilta sriuba, mišrainė, gausybė sūrių, pyragų bei kitokių gardumynų. O kaipgi geras maistas be gerų dainų! Man buvo labai gera matyti tokią susitelkusią vietinę bendruomenę. Visokio amžiaus marcinkoniškiai ne tik atlaiduose dalyvavo ir koncerto klausė, bet ir liko vaišintis ir bendrauti. Net išlydėdami mus namo, obuoliukų ir pyragų kišenėn prikrovė.
Po saulėto (ir danguje, ir širdyje) sekmadienio „Ratilio“ autobusiukas patraukė Vilniun. Bet argi mes galime tyliai ramiai grįžti namo? Aišku, kad ne – autobusas ir toliau skambėjo nuo ratiliokų juoko ir dainų!
Rimantė
Augusto Černiausko ir Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado parapijos nuotr.
