Turėjom labai ilgas atostogas – net dvi savaites tarp koncertų. Sekmadienį naujai mažlietuvių folkloru papildytą programą vežėm į Zarasų Žolinę.
Pasijauti kaip koks folkloro greito reagavimo tarnybos pareigūnas, kai autobusui įvažiavus į M. K. Čiurlionio gatvę per kokias penkias minutes iš mūsų „būstinės“ visi reikalingi instrumentai ir drabužiai atsiranda bagažo skyriuje. Taip apsireiškia mūsų Vaduovės įtaka. Nors su mumis ne visada važiuoja, bet visada yra sudariusi aiškų planą, kiekvienas žino, kas kokias dainas veda, kas kuo groja ir kas už kokius instrumentus yra atsakingas.
Į Zarasus atvykome porą valandų prieš savo pasirodymą, tad galėjome pasižiūrėti ir kitų ansamblių. Gražiai dainavo „Seluona“ ir smagiai pasišokti davė puikiai skambantys Zarasų mandolinininkai. Mes irgi, manau, gražiai pasirodėm, tik vienoj dainoj autopilotas visiems nesuveikė – kolektyviai pasimetėm tarp posmų.
Su ratiliokais kad ir kur važiuotum, niekaip nepaklysi. Plungėj vedžiojo Ratas ir Pieškutė, visus Klaipėdos užkampius parodė Barbora, Druskininkuose ir Varėnoje karaliauja mūsų dzūkaitės Julija ir Julita. Kaip Zarasų žinovas atsiskleidė Lukas. Iškart buvo sudarytas ekskursijos planas, vos persirengus gido rankoje atsirado skėtis ir iškeliavome „mirties“ sūpynių link. Pakeliui mums buvo išaiškinta, kur galima maudytis turistams, o kur tikrieji zarasiškiai važiuoja, o Luko šeimyna prasuko pro parduotuvę ir atkeliavo prie sūpynių su keliomis dėžėmis „Aha“ kukurūzų. Kodėl būtent „Aha“? Nes mūsų Lukas – idėjinis žmogus ir jam nesvarbu, kad kukurūzai kartono skonio; prie kiekvienos dėžės būna po tris korteles, kurių iš viso gal virš trisdešimt skirtingų, ir Lukui vienos betrūksta į kolekciją (jei kas turit nereikalingą „Grožio saloną“, susisiekit). Ir pačios sūpynės – gera atrakcija mėgstantiems nedideles adrenalino dozes; prižadu, nemirsit.
Vakarop išvažiavom autobusu link Vilniaus. Kas gale miega ar skaito, kas prieky mezga ar su „dėdėm“ dainuoja. Parvažiavę atsisveikinom su Aušra – ji iškeliauja Vokietijon kelti savo, kaip medikės, kompetencijų. Linkim jai didžiausios sėkmės ir prašom retkarčiais užsukti Aulon, kad galėtumėm vieni kitais pasidžiaugti.
Steponas
Julitos Slipkauskaitės ir Eriko Černovo nuotr.
