Kiekvienas folkloruojantis studentas pasakys, kad festivalio „Skamba skamba kankliai“ laukia su dideliu entuziazmu, bet ne mažesniu ir nerimu. Reikės ne tik zuiti nuo skalbyklės prie lygintuvo, paskui lėkte iš paskaitų į koncertą, tada su visais daiktais braukant prakaitą ar lietų nuo kaktos gaudyti troleibuso, bet ir priimti sunkius (esminius!) gyvenimo sprendimus: naktišokiai ar naktimoksliai – štai mįslė! Nors Skambakanklių džiaugsmai ir rūpesčiai visada tokie pat malonūs ir jau pažįstami kaip gimtųjų namų kertės, festivalis kaskart šiek tiek kitoks. Šiemet man jis buvo ypatingas tuo, kad pagaliau drįsau mokslus padėti į šalį ir į gegužės 22–27 vykusius renginius kulniavau kasdien. Visa, ką pamačiau, kuo pasidžiaugiau, rankos nei skaitytojų kantrybės negailėdama ir surašau.
 
Sunku įsivaizduoti geresnę pradžią festivaliui nei jaukus pasidainavimas Vilniaus dailės akademijos kiemelyje su etnografiniais Sedos ir Žiūrų kaimo ansambliais. Labai smagu, kad malonų pavakarį kartu praleisti nusprendė tiek daug giedrų folkloro veidų, kurių būryje šypsojosi ir mūsų, smalsių ratiliokų, saujelė. Buvo gražu žiūrėti į šeimomis, giminėmis dainuojančias bendruomenes – jų pavyzdys įkvėpė ir sušildė. Aš šališka, bet beklausant Žiūrų dainininkų apėmė ir nostalgija, ir didelis pasididžiavimas dzūkais – kartu su ansambliete Julita abiem gerai žinomas dzūkiškas dainas traukėm ir širdzys dzaugės.
 
Šeimiškas ratas su Sedos ir Žiūrų bendruomenėmis Dainuoti nekantraujantys „Ratilio“ vyrai
Trečiadienį po paskaitų myniau mintus pramintus takus į Didžiąją aulą, bet žengiau jon ne kaip paprastai – repetuoti, bet kaip žiūrovė. Pažvelgus į besirenkančią auditoriją, buvo akivaizdu, kad laukia įspūdingas vyrų dainų koncertas – salė sviro lingo nuo merginų ir moterų gausos. Ansamblietės patvirtins, jaudinausi dėl „Ratilio“ vaikinų kaip niekada anksčiau, tačiau, panašu, be pagrindo – pasidžiaugiau, kad kiekvienas vedėjas turi savo manierą ir ansamblis turtingas įvairiopo repertuaro. Visi dalyvavę kolektyvai labai praturtino koncertą, ir renginio vedėjui Ryčiui Ambrazevičiui paklausus, ar klausytojas vyrų skambūs balsai jau prispaudė prie kėdės, neliko nieko kita, tik šaukti: „Prispaudė prispaudė!“.
 
Ratilioko Augmino išgelbėta nuo lietaus, ketvirtadienį pirmą kartą atvėriau Vaidilos teatro duris. Man labai pasisekė klestelti šalia malonios moterytės, kuri ne tik pašnekino, bet ir sausainėliais pavaišino. Šypsena įsižiebusi neturėjo progos prigesti, mat kur buvę kur nebuvę salėje vienas po kito ėmė dygti ratiliokai – kas koncerto žiūrėti, o kas jo vesti! Koncertas tikrai įdomus, pasirodė festivalio užsienio svečiai. Nors kiekvieną kolektyvą galima išliaupsinti, mano simpatijos vienareikšmiškai tenka udmurtams – žiūrėjau, pavydėjau ir pati užsinorėjau apsikarstyti žvangučiais ir trepsėti, kol išdils armonikų dumplės. Pažado tvirtumą greitai patikrinau – po koncerto vykusiame bendrystės vakare (be to, kad sužinojau, ką reiškia iškart šokdinti du šokėjus) galėjau ir udmurtiškų šokių paragauti.
 
„Aina teka sesiula“ Sutartinės juosia Vilnių
 
Po trijų dienų patogioje žiūrovo kėdėje penktadienį pagaliau gavau progą pamankštinti muzikinius raumenis. Su ansambliete Modesta pasidabinusios archeologiniais kostiumais iškilmingai pražygiavome senamiesčiu – kol pasiekėme Bastėją, kurioje turėjo prasidėti sutartinių gausmas, į kraitį susirinkome ne tik smalsių akių, bet ir stabtelėjusio vairuotojo komplimentą. Vieniems ratiliokams soluojant Šv. Kotrynos bažnyčioje, dalis mūsų prisijungė prie kitų ansamblių, pripildžiusių Bastėją kanklių, skudučių, lumzdelių, Sekminių ragelių ir balsų sekundomis. Paskui dūzgesį perkėlėme į lauką, o ten be visa ko ausis ištempę klausėme „Ūtaros“, kurios atliekamų sutartinių įvairovė, žaismė, skambesys sužavėjo! Galiausiai raginami ragų (cha cha!) užkopėme į patį viršų ir visi jungėmės į bendrą ratą giedoti. Dideliu būriu suderėti sunku, bet tokioje erdvėje nori nenori sutartinė atranda savo istorinį pamatą ir suskamba. Vis dėlto man pačiai gal net ne tiek sutartinių giedojimas, kiek senbuvių ratiliokų susiklausymas įsiminė: laisvai nardėme po programą pasitikėdami vieni kitais, susimirksėdami, kolegiškai perduodami estafetę – giedotojos skudutininkams, skudutininkai giedotojoms.
 
Kam meditacijos buvo gana, po renginio iškūrė į šokius, bet aš, kaip ir kelios kitos ratiliokės, nusprendžiau, kad sutartinių nebus per daug, ir paskutinę minutę šmurkštelėjau į „Trys keturiose“ ir Abraham Brody koncertą „Sutartinių pynės“. Ir nepasigailėjau. Buvo kažkas magiško, antlaikiško, lyg kraštelis kažkokios pamatinės tiesos būtų užčiuopta tame dūzgime, plauksme, šnabždesiuose. Sutartinės krito lietaus lašais, dygo pieva, šnarėjo medžių viršūnėse, žybsėjo saule pro virpančius lapus; buvo šviesu, ramu ir viltinga. Šis koncertas – vienas iš retų atvejų, kada tikrai norėjosi atsistoti paploti, nes buvo puiku.
 
„Trys keturiose“ ir Abraham Brody Solo dainuoja Milda Pieškutė
 
Šeštadienis prasidėjo netikėtumu – išdavikas lygintuvas ėmė ir nusprogo. Tačiau tai nei didžiausias stresas, nei didžiausia staigmena tą dieną. Laukė Didžiojo koncerto iššūkis – peršokti iš archeologinio kostiumo į aukštaitišką per maždaug keturias minutes! Kol žiūrovai gėrėjosi kaip iš archyvinių nuotraukų nužengusių „Ratilio“ vyrų muzikavimu, užkulisiuose dėjosi misija neįmanoma: neįsivaizduojate, kaip varva prakaitas ir rankos dreba, kai girdi, kad liko tik du valiavimai, o dar neišsinėrei iš archeologinių drabužių. Štai skamba paskutinis posmelis ir regim – iš užkulisių išnyra vainikuotos (kitos net ir nuometuotos!) ratiliokės, visos plačiomis šypsenomis – spėjom. Gal dėl to palengvėjimo Aukštaitiją pristatėme su tokiu gaivalu, laisve ir pasididžiavimu. Po koncerto gerą nuotaiką įkinkėme naktišokiuose. Ratiliokai šoko, grojo, gimtadienį šventė, sužadėtiniams laimės linkėjo...
 
Oliuoja Augminas „Valioj grėblelį, valioj“
 
Sekmadienis, tuolab paskutinė festivalio diena, įprastai būna ramesnis, šeimos ir poilsio laikas. Su skolintine armonika atšokę L. Stuokos-Gucevičiaus skvere, valgėme ledus, džiovinome ant galvų saulės bučiuojamus vainikus ir daug daug dainavom – eisenoje, scenoje, skvereliuose... Gulint pievoje pro akis plaukė šešių festivalio dienų įspūdžiai ir apėmė sveikas sekmadieninis liūdesys. Gerai, kad visada gelbsti ratiliokiškas šelmiškumas. Po šventės čiauškėdami traukėme namo, o mums už nugarų šypsojosi vainikuotas Donelaitis...
 
Šeštinis!
 
Julija
(A. Petronio, K. Aponavičiūtės, N. Rancevos nuotr.)

Artimiausi renginiai

<<  <  Geg. 2007  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
   1  2  3  4  5  6
  7  8  910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   

Naujausi leidiniai

Go to top